Punktų sąrašas

Vėl pažvelkime į Mokytoją. Galbūt šį akimirksnį tu taip pat išgirsi Tomui skirtą priekaištą: Įleisk čia pirštą ir apžiūrėk mano rankas. Pakelk ranką ir paliesk mano šoną; jau nebūk netikintis – būk tikintis⁹. Ir kartu su apaštalu nuoširdžiai atgailaujanti tavo širdis sušuks: Mano Viešpats ir mano Dievas!¹⁰ Neabejodamas pripažįstu, jog visada būsi mano Mokytojas ir Tau padedant saugosiu Tavo mokymą kaip lobį bei stengsiuosi sąžiningai jį puoselėti ir įgyvendinti.

Kiek anksčiau Evangelijoje pasakojama, kad Jėzus pasitraukia maldai, o mokiniai lieka netoliese ir turbūt nenuleidžia nuo Jo akių. Jam pasimeldus, vienas iš mokinių ryžosi paprašyti: Viešpatie, išmokyk mus melstis, kaip ir Jonas išmokė savuosius mokinius. Jėzus jiems tarė: Kai melsitės, sakykite: Tėve, teesie šventas Tavo vardas¹¹.

Atkreipkite dėmesį, koks stebėtinas yra atsakas: mokiniai gyvena su Jėzumi Kristumi, ir kalbėdamasis su jais Viešpats pamoko, kaip jie turi melstis. Jis atskleidžia jiems didžią dieviškojo gailestingumo paslaptį: mes esame Dievo vaikai ir galime pasitikėdami su Juo kalbėtis, kaip vaikas kalbasi su tėvu.

Kai pamaldumas – krikščionio bendravimas su savo Viešpačiu – pateikiamas kaip nemalonus, pilnas formulių, bedvasių ir nuvalkiotų posakių, labiau skatinančių anonimiškumą negu asmeninį pokalbį akis į akį su Dievu, mūsų Tėvu (tikra žodinė malda ne anonimiška), tuomet prisimenu Viešpaties patarimą: Melsdamiesi nedaugžodžiaukite kaip pagonys; jie tariasi būsią išklausyti dėl žodžių gausumo. Nedarykite taip kaip jie. Jums dar neprašius jūsų Tėvas žino, ko jums reikia¹². Vienas Bažnyčios Tėvas rašė: manau, kad Kristus mūsų prašo vengti ilgų maldų, ne laiko požiūriu, bet to nepabaigiamo žodžių srauto. Pats Viešpats mums davė našlės, savo skundais įveikiančios neteisingo teisėjo priešinimąsi, pavyzdį bei kitą – įkyraus draugo, ateinančio naktį, netinkamu metu, ir labiau atkaklumu nei draugiškumu privečiančio bičiulį atsikelti (žr. Lk 11,5–8; Lk 18,1–8). Šiais dviem pavyzdžiais Viešpats kviečia mus nuolatinius prašymus išsakyti ne ilgiausiomis maldomis, o paprastais žodžiais¹³.

Jei vis dėlto meditacijos pradžioje jums nesiseka susikaupti pokalbiui su Dievu, jeigu jaučiatės šalti ir atrodo, kad jūsų protas neįstengia suregzti nė menkiausios minties, o širdis bejausmė, patariu jums, ką tokiais atvejais visuomet stengiausi daryti aš: būkite savo Tėvo akivaizdoje ir ištarkite Jam bent tiek: „Viešpatie, aš nemoku melstis, nežinau net ką Tau papasakoti!..“ Galite būkite tikri, kad šią akimirką jūs jau iš tiesų pradėjote melstis.

Be to, kas yra nurodęs, kad, norint kalbėti apie Kristų, norint skleisti Jo mokymą, reikia daryti keistus, nepaprastus dalykus? Gyvenk įprastą gyvenimą; dirbk, kur tau skirta, stenkis atlikti tau patikėtas pareigas, visada užbaik savo darbą, kasdien tobulėdamas, augdamas. Būk sąžiningas, supratingas kitiems ir reiklus sau. Būk apsimarinęs ir džiaugsmingas. Tai ir bus tavo apaštalavimas. Ir tada nesistebėk, kodėl šalia tavęs esantys žmonės nori su tavim, tokiu varganu, pasišnekėti, ir jūs pakeliui iš darbo, šeimos rate, autobuse, pasivaikščiojimo metu ar kitur kalbėsitės apie rūpesčius, kamuojančius kiekvieno žmogaus sielą, nors kartais kai kas to nenori suvokti – jie tai geriau supras, kai pradės iš tikrųjų ieškoti Dievo.

Prašyk Marijos, Regina apostolorum, – apaštalų Karalienės, kad padėtų tau pasiryžti ir tapti dalininku šių sėjos ir žvejybos troškimų, kurių pilna Jos Sūnaus Širdis. Patikėk, jei pradėsi, tu – kaip Galilėjos žvejai – pamatysi kupiną valtį. Ir išvysi Kristų, laukiantį tavęs ant kranto. Nes žvejyba yra Jo.