Punktų sąrašas

Susivaldymo vaisiai

Susivaldymasyra savitvarda. Ne viskas, ko nori mūsų kūnas ir siela, turi būti beatodairiškai tenkinama. Ne viską, ką būtų galima padaryti, reikia daryti. Lengviausia paklusti vadinamiesiems prigimtiniams impulsams; bet tokio kelio gale laukia liūdesys ir vienatvė.

Yra žmonių, kurie nieko nešykšti savo skrandžiui, akims, rankoms; jie nepaiso tų, kurie pataria gyventi dorai. Tenkindami savo egoizmą, jie nežabotai naudoja gebėjimą pradėti naują gyvybę, taip atsisakydami dalyvauti kilniame Dievo kūrybos procese.

Niekada nemėgau kalbėti apie netyrumą. Noriu atidžiai pažvelgti į savitvardos, susivaldymovaisius, noriu matyti žmogų, neprisirišusį prie beverčių blizgučių, kuriuos taip mėgsta vogti šarkos. Toks žmogus moka išvengti to, kas kenkia jo sielai, jis suvokia, kad auka tėra tariama: nes, gyvendamas pasiaukojimo dvasia, jis išsilaisvina iš daugelio vergystės rūšių ir širdies gilumoje džiaugiasi Dievo meile.

Tada gyvenimas įgyja kitų spalvų, kurias buvo nustelbęs palaidumas; išmokstama pasirūpinti kitais, pasidalinti su visais savo gėrybėmis, imtis didžių darbų. Savitvarda daro sielą santūrią ir supratingą; teikia jai natūralaus kuklumo, kuris visuomet yra patrauklus, nes elgesyje atsispindi proto viršenybė. Savitvarda byloja ne apie ribotumą, o apie didybę. Daugiau prarandama nesivaldant, kai širdis pasiduoda kiekvienai pagundai ar paikoms vilionėms.

Atlikdamas iš Tėvo gautą misiją mūsų Viešpats, galima sakyti, gyveno šia diena, – taip, kaip yra pataręs viename iš pačių vaizdingiausių pamokslų, tartų dieviškomis lūpomis: per daug nesirūpinkite gyvybe, ką valgysite, nė savo kūnu, ką vilkėsite. Gyvybė svarbesnė už maistą, o kūnas už drabužį. Pasižiūrėkite į varnus. Jie nesėja ir nepjauna, neturi nei sandėlių, nei kluonų, bet Dievas juos maitina. Jūs nepalyginti vertesni už paukščius!.. Įsižiūrėkite, kaip auga lelijos. Jos neverpia ir neaudžia. Bet sakau jums: nė Saliamonas pačioje savo didybėje nebuvo taip pasipuošęs kaip kiekviena iš jų. Jeigu Dievas taip aprengia laukų gėlę, šiandien žydinčią, o rytoj metamą į krosnį, tai dar labiau pasirūpins jumis, mažatikiai!¹⁴

Jei gyventume labiau pasitikėdami Dievo Apvaizda, pilni tikro, tvirto tikėjimo šia kasdiene globa, kurios niekada mums nestinga, nuo kokios gausybės rūpesčių ir nerimo mes išsivaduotume. Dingtų šitiek problemų, į kurias nugrimzdę, pasak Jėzaus žodžių, šio pasaulio pagonys¹⁵, žmonės, stokojantys antgamtinio požiūrio. Kiekviena proga kaip draugas, kunigas ir tėvas norėčiau jums nuoširdžiai priminti, kad dėl Dievo gailestingumo esame Visagalio mūsų Tėvo vaikai, Tėvo kuris yra danguje ir kartu mūsų širdies slaptoje; norėčiau ugnimi į jūsų dvasią įrėžti, kad visai pagrįstai galime keliauti šia žeme kupini optimizmo, savo siela neprisirišę prie dalykų, kurie atrodo būtini ir kuriais Jūsų Tėvas pasirūpins, – Jis žino, kad viso to jums reikia!¹⁶ Tikėkite manimi: tik šitaip elgdamiesi būsime tarsi Kūrinijos valdovai¹⁷ ir išvengsime liūdnos vergijos, į kurią tokia daugybė įpuola todėl, kad pamiršta esą Dievo vaikai ir rūpinasi tik tuo, kas bus ryt poryt ir ko galbūt nė neišvys.

Jei kiekvieną akimirką trokštate būti savo paties šeimininkais, patariu dėti visas pastangas, kad visko išsižadėtumėte drąsiai ir nedvejodami. Vykdydami savo asmenines, šeimynines ir kitokias pareigas, panaudokite doras žemiškąsias priemones, turėdami gryną intenciją, galvodami apie tarnavimą Dievui, Bažnyčiai, saviesiems, savo profesijos, savo šalies, visos žmonijos labui. Supraskite, jog svarbu – ne turėti arba stokoti šio ar to, bet elgtis, kaip to mus moko krikščioniškojo tikėjimo tiesa: žemiškosios gėrybės tėra tiktai priemonės. Taigi vykite šalin iliuziją, kad jos yra amžinos: Nekraukite sau lobių žemėje, kur kandys ir rūdys ėda, kur vagys įsilaužia ir vagia. Verčiau kraukitės lobį danguje, kur nei kandys, nei rūdys neėda, kur vagys neįsilaužia ir nevagia, nes kur tavo lobis, ten ir tavo širdis²⁰.

Kai laimė siejama vien su žemiškais dalykais, jie neprotingai panaudojami, sugriaunama Kūrėjo išmintingai nustatyta tvarka, – esu matęs dėl to įvykusių tikrų tragedijų. Širdį ima graužti liūdesys ir apmaudas; kamuoja amžinas nepasitenkinimas, ir galop toks gyvenimas žmogų padaro turtų, kurie galbūt buvo pasiekti didžiulėmis pastangomis, daug ko išsižadant, vergu. Bet ypač jums patariu – niekada neužmirškite, kad Dievas neapsigyvena širdyje, pilnoje nepadorios, tuščios meilės. Niekas negali tarnauti dviem šeimininkams: arba jis vieno nekęs, o kitą mylės, arba prie vieno bus prisirišęs, o kitą nieku vers. Negalite tarnauti Dievui ir Mamonai²¹.Tad panardinkime savo širdį į meilę, galinčią mus padaryti laimingus… Geiskime dangaus turtų²².

Neprisirišimas, kurio mokau apmąstęs mūsų Mokytojo pavyzdį, yra saikas, susitvardymas; tai nėra akivaizdus, akis badantis neturtas, už kurio slypi tinginystė bei apsileidimas. Tu turi rengtis pagal savo padėtį, atsižvelgdamas į aplinką, kurioje gyveni, į savo šeimą, darbą…, kaip ir tavo bendradarbiai, o kad patiktum Dievui, stenkis gyventi kaip pridera tikram krikščioniui, paprastai, be pasipūtimo: patikėkite, verčiau būti per daug negu per mažai uoliam. Kaip tu įsivaizduoji mūsų Viešpaties laikyseną? Ar niekada nesi pagalvojęs, kaip oriai Jis nešiojo tuniką, tikriausiai Švenčiausiosios Marijos išaustą? Ar pameni, kaip, būdamas pas Simoną, skundėsi, kad prieš sėdant už stalo Jam nepasiūlė vandens kojoms nusimazgoti?²⁶ Atkreipdamas dėmesį į šį mandagumo stygių, Jis mokė, kad meilė atsiskleidžia per smulkmenas; be to, parodė, jog paiso visuomenės papročių. Štai kodėl mes, tu ir aš, stengsimės neprisirišti prie turtų bei pasaulio pramogų, ir tai daryti nepabrėžtinai, be pozos ir keistenybių.

Man regis, įrodymas, kad mes jaučiamės esą pasaulio šeimininkai, ištikimi Dievo paskirti prievaizdai, yra rūpinimasis daiktais, kuriuos stengiamės tausoti, kad jie būtų naudingi, kuo ilgiau tarnautų, nesusidėvėtų, kad niekas nesugestų. Opus Dei centruose jūs rasite paprastą, jaukią ir labai švarią aplinką. Nepainiokime neturto su blogu skoniu ar nešvara! Tačiau suprantu, kad pagal savo išgales ir visuomeninę, šeimyninę padėtį tu turi vertingų daiktų ir jais rūpiniesi, prie jų neprisirišdamas.

Prieš daugelį metų – daugiau kaip prieš dvidešimt penkerius – lankydavausi vienoje valgykloje vargšams, per visą dieną negaudavusiems jokio kito maisto kaip tik čia tiekiamą. Tai buvo erdvi patalpa, kurią prižiūrėjo būrelis pasiaukojusių moterų. Vieniems pavalgius, kiti elgetos skubindavosi rinkti likučių. Iš šios antrosios grupės mano dėmesį patraukė vienas žmogus: jis turėjo nuosavą alavinį šaukštą! Atsargiai išsitraukęs iš kišenės, mėgaudamasis jį apžiūrėdavo, o kai baigdavo gardžiuotis savo daviniu, vėl iš naujo pažvelgdavo į šaukštą, ir jo akys, rodos, šaukte šaukė: jis mano! Paskui, šaukštą dukart aplaižęs, kad būtų švarus, jis patenkintas įsikišdavo į savo skarmalų klostes. Šaukštas tikrai priklausė jam; vargšas elgeta tarp šių nelaimės draugų tarėsi esąs turtingas!

Aš buvau pažįstamas su viena aukštuomenės dama, Ispanijos didike. Dievo akyse tai nesvarbu: visi esame lygūs, visi mes – Adomo ir Ievos vaikai, silpnos būtybės, turinčios dorybių ir ydų, gebančios, jei Viešpats apleidžia, padaryti didžiausius nusikaltimus. Nuo tada, kai Kristus mus atpirko, nebėra nei rasės, nei kalbos, nei spalvos, nei kilmės, nei turto skirtumų: visi mes esame Dievo vaikai. Ši moteris, apie kurią jums dabar pasakoju, gyveno prabangiame name, bet sau neišleisdavo nė dviejų pesetų per dieną. Užtat dosniai atsilygindavo pas ją dirbantiems žmonėms, o likusią dalį aukodavo varguoliams, pati nuolat atsisakydama visokių dalykų. Šiai moteriai nestigo turtų, kurių daugelis taip trokšta, bet iš tiesų ji buvo neturtinga ir visiškai apsimarinusi, prie nieko neprisirišusi. Ar jūs mane supratote? Mums tik reikia įsiklausyti į Viešpaties žodžius: Palaiminti turintys vargdieniodvasią; jų yra dangaus karalystė²⁷.

Jei nori įgyti šitokią dvasią, patariu – būk šykštus sau ir labai dosnus kitiems; venk nereikalingų išlaidų prabangai, malonumams, užgaidoms, tuštybei pamaloninti; neprasimanyk poreikių. Kaip sako šv. Paulius, mokykis būti patenkintas savo būkle. Aš moku gyventi vargingai ir būti turtingas. Visa ko esu ragavęs: buvau sotus ir alkanas, turtingas ir beturtis. Aš visa galiu tame, kuris mane stiprina²⁸. Jeigu tik mūsų širdis nesupančiota, tapsime dvasinės kovos nugalėtojais, kaip ir apaštalas.

Visi, kurie leidžiamės į tikėjimo areną, – sako šv. Grigalius Didysis, – stojame į kovą su piktosiomis dvasiomis. Velniai nieko neturi šiame pasaulyje, o kadangi jie nuogi, mes taip pat turime kovoti nuogi. Juk drabužį vilkintis kovotojas, kaudamasis su neapsirengusiu priešininku, greitai bus pargriautas, nes jo priešas ras kur įsikabinti. O žemiški dalykai ar tai ne savotiškas drabužis?²⁹