Punktų sąrašas

Tas, kuris žino esąs tvirtas, neskuba skinti savo dorybės vaisių, jis kantrus. Tvirtumas mums leidžia gėrėtis žmogiškąja ir dieviškąja kantrybės dorybe. Savo kantrybe jūs išlaikysite savo gyvybę (Lk 21,19). Sielos valdymas priklauso nuo kantrybės, kuri iš tiesų yra visų dorybių pamatas ir saugotoja. Kantrybė padeda mums valdyti savo sielą, nes, mokydamiesi susivaldymo, mes pradedame ir save valdyti⁸. Kantrybė skatina mus suprasti kitus, juk žinome, kad sielos, kaip ir geras vynas, ilgainiui tobulėja.

Ši Dievo vaikų kova neturėtų virsti liūdnais atsižadėjimais, niūria rezignacija ar džiaugsmo praradimu – ji labiau primena elgesį įsimylėjėlio, kuris, dirbdamas ir ilsėdamasis, džiaugdamasis ar kentėdamas, mintimis skrieja pas mylimąją ir dėl jos mielai ir drąsiai grumiasi su sunkumais ir problemomis. O kalbant apie mus, pabrėžiu, kadangi Dievas niekada nepralaimi kovų, kartu su Juo ir mes tapsime nugalėtojai. Esu patyręs, kad jei ištikimai paklusiu Jo kvietimams, žaliose pievose mane paguldo, prie ramių tvenkinių gano. Jis atgaivina mano gyvastį, veda teisumo takais, kaip dera jo vardui. Nors einu per tamsiausią slėnį, nebijau jokio pavojaus, nes tu su manimi. Tavo ganytojo lazda ir vėzdas – jie mane apgins²⁷.

Šiems sielos mūšiams dažnai reikia laiko, reikia kantriai, atkakliai vartoti deramą vaistą. Tad stiprinkite viltį. Dar kartą primenu, kad patirsite pralaimėjimų, dvasinių pakilimų ir nuopuolių, – duok, Dieve, kad jie būtų vos pastebimi! Niekas nėra apsaugotas nuo netikėtų kritimų. Viešpats, kuris yra visagalis ir gailestingas, mums suteikė reikiamų priemonių, kad juos nugalėtume. Tik turime jas panaudoti taip, kaip ką tik kalbėjau; jeigu reikės, ryžtingai vis pradėti iš naujo.

Kas savaitę – ir kiekvieną kartą, kai tik jums to reikės, neskrupulaudami – pasinaudokite šv. Atgailos sakramentu, dieviškojo atleidimo sakramentu. Apsisiautę malone, mes pereisime kalnus²⁸ ir nesustodami kopsime stačiais mūsų krikščioniškosios pareigos šlaitais. Naudodamiesi šiomis priemonėmis ir prašydami Viešpatį, kad suteiktų mums vis daugiau vilties, išmoksime taip užkrečiamai džiaugtis, kaip tie, kurie žino esą Dievo vaikai: Jei Dievas už mus, tai kas gi prieš mus?²⁹ Tad optimizmo! Vilties stiprinami, kovosime, stengsimės nusikratyti lipnaus purvo, kuriuo mus drabsto neapykantos skleidėjai, ir vėl atrasime džiaugsmo kupiną pasaulį, nes šis pasaulis iš Dievo rankų gimė gražus ir švarus, o išmokę atgailauti, grąžinsime pasaulį Kūrėjui tokį pat gražų.

Vilties mokytoja. Marija skelbia, kad Ją palaiminta<...>vadins visos kartos²⁰. Kuo buvo pagrįsta ši viltis žmogiškuoju požiūriu? Kas Ji buvo to meto žmonėms? Garsiosios Senojo Testamento didvyrės – Judita, Estera, Debora – jau žemėje buvo pelniusios šlovę, žmonės jas garbino ir aukštino. Marijos, kaip ir Jos Sūnaus, sostas – Kryžius. Visą likusį gyvenimą, kol bus paimta į dangų su kūnu ir siela, Jos tylus buvimas mus jaudins. Šv. Lukas, kuris gerai pažino Mariją, sako, jog Ji būdavo su pirmaisiais mokiniais, meldėsi drauge su jais. Toji, kurią amžinai garbins kūriniai, šitaip baigė savo žemiškąsias dienas.

Kokia priešingybė Dievo Motinos vilčiai mūsų nekantrumas! Mes dažnai reikalaujame iš Dievo, kad Jis tuoj pat atlygintų už tą truputį gero, kurį esame padarę. Vos susidūrę su pirmąja kliūtimi, puolame skųstis. Dažnai nemokame puoselėti vilties, nes mums stinga tikėjimo: Laiminga įtikėjusi, jog išsipildys, kas Viešpaties jai pasakyta!²¹