Punktų sąrašas

Tęsdamas šį pokalbį Viešpaties akivaizdoje, pasiremsiu citata, naudota prieš keletą metų, bet ji tebėra aktuali. Tai viena iš šv. Teresės Avilietės minčių: Kiekvienas įvykis, netarnaujantis Dievo garbei, yra niekas, ir net mažiau negu niekas¹⁷. Ar suprantate, kodėl siela paliauja mėgautis taika ir ramybe, kai nutolsta nuo tikslo, kai užmiršta, kad Dievas ją sukūrė šventumui? Stenkitės niekada neprarasti šio antgamtinio požiūrio net laisvalaikio ar poilsio valandomis, kiekvienam taip pat reikalingomis, kaip ir darbas.

Galite pasiekti profesinės veiklos aukštumas, galite pelnyti didžiausią sėkmę, bet jei pamiršite šį antgamtinį požiūrį, kuriuo turi būti pagrįsta visa jūsų žmogiškoji veikla, būsite pasukę apgailėtinai klaidingu keliu.

Bet grįžkime prie mūsų temos. Sakiau, kad net jeigu pelnytumėte didžiausią pasisekimą visuomeninėje sferoje, viešojoje veikloje, darbe, tačiau apleistumėte vidinį gyvenimą ir nutoltumėte nuo Viešpaties, galų gale patirtumėte visišką nesėkmę. Dievo akyse – o tai ir yra svarbiausia – laimi tas, kuris stengiasi elgtis kaip tikras krikščionis. Kito kelio nėra. Štai kodėl pažįstate tiek žmonių, kurie, vertinant jų padėtį žmogiškuoju požiūriu, turėtų būti labai laimingi, tačiau jų gyvenimas slogus, niūrius, jie atrodo be galo džiaugsmingi, tačiau jei bent kiek pasikapstytume po jų sielas, pajustume aitrumą, kartesnį už tulžį. Taip neatsitiks nė vienam iš mūsų, jeigu iš tikrųjų stengsimės nuolat vykdyti Dievo valią, Jį garbinti ir šlovinti, Jo karalystę atskleisti visiems kūriniams.

Tvirti ir kantrūs – ramūs. Bet tai ne ta ramybė, kai nebesirūpiname savo broliais ar pamirštame didžiąją savo užduotį skleisti pasaulyje gėrį. Ramūs esame todėl, kad už viską gali būti atleista, kad viskas, išskyrus mirtį, turi išeitį, o Dievo vaikams ir mirtis yra gyvenimas. Ramūs jau vien dėl to, kad galime veikti vadovaudamiesi protu: ramus žmogus gali apmąstyti, pasverti visus „už“ ir „prieš“, išmintingai apgalvoti savo veiksmų padarinius. Ir tik tada veikti ryžtingai.

Ne tas yra išmintingas, kuris niekada neklysta, bet tas, kuris moka savo klaidas ištaisyti. Jis yra apdairus, nes verčiau suklys dvidešimt kartų, nei pasirinks patogų neveiklumą. Jis niekada nieko nedaro beprotiškai skubėdamas, su absurdišku nutrūktgalviškumu, bet pasveria savo sprendimų riziką ir neatsisako siekti gėrio iš baimės, kad nepavyks. Gyvenime sutinkame viską apgalvojančių, objektyvių žmonių, kurie nesileidžia pagaunami aistros ir nekreipia reikalų į jiems patogią pusę. Beveik instinktyviai pasikliaujame jais, nes jie visada elgiasi gerai ir teisingai, nedemonstruodami nei perdėto pasitikėjimo savimi, nei didžiuodamiesi.

Ši pagrindinė dorybė būtina krikščioniui; tačiau visuomenės santaika bei noras nesukelti problemų ir įtampos nėra galutinis išmintingumo tikslas. Svarbiausia – vykdyti Dievo Valią. Dievas nori, kad būtume paprasti, bet ne vaikiški, kad būtume tiesos draugai, bet ne lengvabūdžiai, nemokantys mąstyti. Protinga širdis įgyja žinojimo¹⁸; o tas žinojimas yra Dievo meilės pažinimas, tvirtas tikras pažinimas, kuris gali mus išgelbėti, visai kūrinijai teikdamas ramybės ir supratingumo, o kiekvienai sielai – amžinąjį gyvenimą.

Šios dienos skaitinys man priminė Danielių tarp išbadėjusių liūtų, ir vydamas šalin pesimizmą (negalėčiau sakyti, kad kuri nors praėjusi epocha buvo geresnė, nes visos jos buvo ir geros, ir blogos) mąsčiau, kad šiais laikais daug liūtų yra laisvėje ir mes turime tarp jų gyventi. Tarp liūtų, tykančių ką nors praryti: tanquam leo rugiens circuit, quaerens quem devoret²⁵.

Kaip išsigelbėsime nuo šių plėšrūnų? Galbūt mums nenutiks kaip Danieliui. Nesu linkęs visur įžvelgti stebuklus, bet man patinka Dievo didingumas, ir suprantu, kad Jam būtų buvę lengviau numalšinti pranašo alkį arba padėti priešais jį valgį; bet Jis to nepadarė. Jis patvarkė taip, kad kitas pranašas Habakukas stebuklingai persikeltų iš Judėjos ir atneštų jam maisto. Ir nedvejodamas padarė didelį stebuklą, nes Danielius šioje duobėje atsidūrė ne atsitiktinai, o dėl velnio bendrininkų kėslų, nes Danielius buvo Dievo tarnas ir stabų griovėjas.

O mes, gyvendami normalų, paprastą krikščionišką gyvenimą be įspūdingų stebuklų, sėdami ramybę ir džiaugsmą, taip pat turime sugriauti daugybę stabų: nepakantumą, neteisingumą, tamsumą, savikliovą, kai žmogus pasipūtėliškai atsuka nugarą Dievui.

Nenuogąstaukite, nebijokite jokio blogio, net jeigu sąlygos yra siaubingos, baisesnės už tas, kurias Danielius patyrė narve kartu su plėšriais žvėrimis. Dievo rankos tokios pat galingos ir prireikus jos padarys stebuklų. Būkite ištikimi! Pilni nuoširdžios, tvirtos, džiaugsmingos ištikimybės Kristaus mokymui, tikėkite, kad dabartiniai laikai nėra blogesni už ankstesnius amžius ir kad Viešpats yra toks pat.

Aš pažinojau seną kunigą, kuris šypsodamasis sakydavo: Aš esu visada ramus, ramus. Taigi šitaip visada turėtume jaustis ir mes pasaulyje, apsupti išbadėjusių liūtų, bet nepraradę ramybės. Kupini meilės, tikėjimo, vilties, niekada neužmirštantys, kad prireikus Viešpats pagausins stebuklus.