Punktų sąrašas

Kai girdime kalbant apie puikybę, galbūt įsivaizduojame despotišką, valdingą elgesį: audringais šauksmais sveikinamas nugalėtojas, kuris žengia kaip koks romėnų imperatorius, palenkdamas galvą po aukštomis arkomis, lyg bijodamas, kad jo šlovinga kakta nekliudytų balto marmuro.

Būkime realistai. Tokia puikybė yra nežabotos vaizduotės vaisius. Formos, su kuriomis turime kovoti, kur kas subtilesnės, bet dažniau pasitaikančios: tai puikybė, iškelianti savo, o ne artimo nuopelnus, tai pokalbių, minčių ir gestų tuštybė, tai ir kone liguistas jautrumas, kai žmogus jaučiasi įžeistas žodžių ir elgesio, kuriuose nesama jokio užgaulumo.

Visa tai gali būti, – ir iš tikrųjų yra – įprasta pagunda. Žmogus pats save laiko saule ir visko, kas jį supa, centru. Viskas privalo suktis apie jį. Ir neretai, liguisto troškimo skatinamas, jis netgi suvaidina skausmą, liūdesį ir ligą tik todėl, kad kiti juo rūpintųsi, jį lepintų.

Daugelį konfliktų dažno žmogaus vidiniame gyvenime sukuria vaizduotė: jie kažką pasakė, ką pagalvos, ar jie mane deramai vertina… Ir ši vargšė siela, pilna apgailėtinos tuštybės, kenčia dėl nepagrįstų įtarinėjimų. Tas nelemtas nuolatinis jos maudulys užkrečiamas, nes ji neįstengia būti nuolanki, nes ji neišmoko pamiršti savęs, dosniai, visa esybe tarnauti kitam iš meilės Dievui.

Kovos svarba

Turiu apsaugoti jus nuo žabangų, kurias Šėtonas nuolatos spendžia, – jis nesnaudžia! – kad išplėštų mums ramybę. Kartais įsibrauna abejonė, ir kyla pagunda manyti, kad apgailėtinai traukiamės ar beveik nejudame pirmyn; netgi imame manyti, jog, nors ir labai stengdamiesi tapti geresni, mes blogėjame. Patikėkite, dažniausiai šis pesimistiškas vertinimas tik atspindi klaidingą įspūdį, kurį reikia vyti šalin. Dažnai tokiais atvejais siela pasidaro atidesnė, sąžinė jautresnė, meilė reiklesnė. Taip pat gali atsitikti, kad malonės veikimas mus dar ryškiau apšviečia ir tada mums į akis krinta daug smulkmenų, kurios prietemoje būtų praslydusios nepastebėtos. Reikia atkreipti dėmesį į šiuos rūpesčius; Viešpats šia šviesa mūsų prašo daugiau nuolankumo arba daugiau dosnumo. Atminkite, jog Dievo Apvaizda mus be paliovos veda ir Ji nešykšti savo pagalbos – didelių ir mažų stebuklų, idant savo vaikus vestų pirmyn.

Militia est vita hominis super terram, et sicut dies mercenarii, dies eius²⁵, žmogaus gyvenimas žemėje yra sunki tarnyba, o dienos slenka slegiamos darbų naštos. Niekas neišsisuka nuo šios pareigos, netgi tinginiai, kurie nenori nieko apie tai girdėti: jie apleidžia Kristaus gretas ir neriasi iš kailio kitokiose kovose, norėdami patenkinti savo tingumą, tuštybę, paikas ambicijas; jie vergauja savo kaprizams.

Kadangi žmogui kovoti yra natūralu, bandykime atkakliai vykdyti savo įsipareigojimus, noriai melsdamiesi ir dirbdami, išlaikykime gryną intenciją bei atsižvelgdami į tai, ko Dievas nori. Taip bus patenkintas mūsų meilės troškimas ir mes žengsime dar vieną žingsnį savo kelyje į šventumą, nors dienos pabaigoje kaskart suvoksime, kad mums dar lieka daug nueiti.

Kiekvieną rytą ryžtingai tardami serviam! – aš Tau tarnausiu, Viešpatie! – atnaujinkite savo pasiryžimą nenuolaidžiauti, nepasiduoti tinginystei ar nerūpestingumui, drąsiai, su didesne viltimi ir optimizmu imtis savo darbų žinodami, kad jei per susirėmimą būsime nugalėti, nuoširdi meilė padės mums pakilti.