Punktų sąrašas

Taigi bendrais bruožais aptarėme keletą žmogiškųjų dorybių. Žinau, kad meldžiantis Viešpačiui jums į galvą ateis jų ir daugiau. Dabar norėčiau stabtelėti prie vienos iš nuostabių savybių, – kalbėsiu apie didžiadvasiškumą.

Didžiadvasiškumas – tai sielos didybė, tai širdies atsivėrimas daugybei žmonių. Tai jėga, skatinanti atsiplėšti nuo savęs ir imtis kilnių darbų visų labui. Nei niekšybė, nei šykštumas, nei egoistinis apskaičiavimas ar suinteresuota gudrybė nesuderinama su didžiadvasiškumu. Didžiadvasis nedvejodamas atiduoda visą save tam, kas vertas pastangų; todėl geba pasiaukoti. Duoti jam nepakanka: jis atiduoda save visą. Ir tada supranta, kad didžiausias didžiadvasiškumo įrodymas – pasiaukoti Dievui.

Primenu jums, kad jei esate nuoširdūs, jei rodotės kokie esate, jei save sudievinate iš nuolankumo, o ne iš puikybės, jūs ir aš visur būsime tvirti: visada galėsime džiaugtis pergalėmis, būsime nugalėtojai. Šios Dievo meilės pergalės teiks mums ramybės, džiaugsmo sielai, supratingumo.

Nuolankumas mums padės sėkmingai atlikti didelius žygdarbius, bet su sąlyga, kad visada pripažinsime esą maži ir kasdien vis labiau suvoksime savo varganą menkumą. Pripažink nedvejodamas, jog esi tarnas, įpareigotas padaryti daug patarnavimų. Nesididžiuok, jog esi vadinamas Dievo vaiku, – priimkime šią malonę, bet nepamirškime savo prigimties, – nesigirk, jog gerai padarei darbą, nes padarei tai, ką privalėjai padaryti. Saulė dirba savo darbą, mėnulis paklūsta; angelai atlieka savo užduotį. Viešpaties pagonims išrinktas įrankis sako:aš nevertas vadintis apaštalu, nes esu persekiojęs Dievo Bažnyčią (1 Kor 15,9)… Mes taip pat netrokštame, kad būtume nepelnytai giriami²⁶ už tokius menkus mūsų nuopelnus.

Jėzus sustojo ir tarė: Pašaukite jį. Ir kai kurie, palankesni jam, sakė: Drąsos! Kelkis, Jis tave šaukia¹⁴. Tai krikščioniškasis pašaukimas! Bet Dievas kviečia ne vienintelį kartą. Dievas mūsų ieško kiekvieną akimirką. Kelkis, – sako Jis mums, – atsižadėk savo tingumo, dykinėjimo, patogumų, savanaudiškumo, tariamų rūpesčių, smulkmeniškumo. Atsiplėšk nuo žemės, kur matau tave parblokštą, priplotą, beformį. Įgyk aukštį, svorį ir tūrį, įgyk antgamtinį požiūrį.

Tas žmogus, nusimetęs apsiaustą, pašoko ir pribėgo prie Jėzaus¹⁵. Jis nusimeta apsiaustą! Nežinau, ar tu esi buvęs kare. Prieš daugelį metų man teko eiti per kovos lauką, kur ką tik baigėsi mūšis. Milinės, gertuvės, kuprinės, pilnos šeimyninių relikvijų – brangių žmonių laiškai, nuotraukos – mėtėsi ant žemės. Ir tai priklausė ne nugalėtiesiems, bet nugalėtojams! Visi šie daiktai buvo nereikalingi. Jie trukdė greičiau bėgti ir peršokti per priešo užkardą. Kaip Bartimiejui, kad bėgtų paskui Kristų.

Neužmiršk: siekiant priartėti prie Kristaus, būtinai reikia aukos. Reikia nusikratyti visko, kas trukdo: apsiausto, kuprinės, gertuvės. Šitaip turi elgtis kovoje dėl Dievo šlovės, šioje taikos ir meilės kupinoje kovoje, kuria stengiamės išplėsti Kristaus karalystę. Kad tarnautum Bažnyčiai, popiežiui ir sieloms, turi būti pasirengęs atsižadėti visko, be ko galima apsieiti: apsiausto, kuris būtų gaubęs tave šaltomis naktimis, brangių šeimos atminimų, gaivinančio vandens. Tikėjimo pamoka – meilės pamoka. Štai taip reikia mylėti Kristų.

Malda – dialogas

Mes jau pradėjome eiti maldos keliu. Kaip jį tęsti? Juk ne sykį esate pastebėję, kiek daug žmonių, vyrų ir moterų tartum kalbasi patys su savimi ir patenkinti savęs klausosi? Liejasi beveik nenutrūkstamas žodžių srautas, monologas: jie be atvangos kalba apie savo rūpesčius, problemas, bet nė nemėgina jų iš tikrųjų spręsti, galbūt teskatinami tik liguisto troškimo sukelti gailestį ar susižavėjimą. Ir, atrodo, nieko daugiau jiems nereikia.

Trokšdami iš tiesų atverti savo širdį, jei esame paprasti ir nuoširdūs, prašysime mus mylinčių ir suprantančių – tėvo, motinos, žmonos, vyro, brolio, draugo – patarimo. Tai jau dialogas, nors dažnai mes labiau norėtume patys išsilieti, papasakoti, kas mums atsitiko, negu klausytis kitų. Pradėkime bendrauti su Dievu neabejodami, kad Jis ne tik mūsų klausosi, bet ir mums atsako; ir mes Jo atidžiai klausysimės ir atsiversime nuolankiam pokalbiui, patikėsime Jam visa, kas kirba mūsų galvoje ir širdyje, – džiaugsmą, liūdesį, viltis, širdgėlą, sėkmes, praradimus, viską, net menkiausias kasdienybės smulkmenas. Nes būsime patyrę, kad visa, kas rūpi mums, domina ir mūsų dangiškąjį Tėvą.