Punktų sąrašas

Prisiminkite palyginimą apie talentus. Tarnas, kuris gavo vieną talentą, galėjo, kaip ir jo draugai, panaudodamas savo sugebėjimus, iš jo gauti pelno. Ir ką jis nusprendžia? Baimė prarasti savo talentą jį verčia abejoti. Gerai. O kas toliau? Jis jį užkasa!²⁷ Ir šis turtas neduoda vaisių.

Nepamirškime šio pasakojimo apie liguistą baimę garbingai gauti naudos iš savo gebėjimo dirbti, savo nuovokumo, savo valios – visų žmogiškųjų savybių. Aš talentą užkasu, rodos, tvirtina šis vargšas, ir mano laisvė yra išgelbėta! Ne. Jo laisvė nuvyto dėl kažko labai konkretaus, dėl nykiausios ir nevaisingiausios sausros. Ji pasirinko, nes turėjo taip padaryti, bet pasirinko blogai.

Nėra nieko klaidingesnio, kaip laisvę priešpastatyti pasiaukojimui, nes pasiaukojimas yra laisvės padarinys. Pagalvokite: motina aukojasi savo vaikams, nes ji pasirinko tokią dalią; ir nuo meilės priklausys jos laisvės išraiška. Kuo ši meilė didesnė, tuo laisvė bus vaisingesnė; jos vaikų laimė gimsta iš šios palaimintos laisvės, kuri išreiškiama pasiaukojant ir iš pasiaukojimo kilo, o tai iryra laisvė.

Bet jūs manęs paklausite, ar pasiekę tai, ką mylime visa siela, mes daugiau neieškosime? Ar laisvė bus užgesusi? Patikėkite, tada ji bus veiklesnė nei bet kada, nes meilė nesitenkina kasdienybe, ji nesuderinama ir su nuoboduliu ar apatija. Mylėti – tai kasdien vėl pradėti tarnauti meilės darbais.

Pabrėžiu, ir norėčiau tai įrėžti kiekvieno jūsų sąmonėje: laisvė ir pasiaukojimas neprieštarauja vienas kitam; jie vienas kitą papildo. Laisvė aukojama tik iš meilės; kitokio savęs išsižadėjimo nesuvokiu. Tai nėra geriau ar blogiau pavykęs žodžių žaismas. Kai laisva valia aukojamės, kiekvieną tarnavimo akimirką laisvė atnaujina meilę. Taigi atsinaujinti reiškia nuolat būti jaunam, kilniam, gebančiam turėti aukštų idealų ir mokančiam aukotis. Prisimenu džiaugsmą, kurį patyriau sužinojęs, kad portugališkai jaunimas – „os novos“²⁸. Iš tiesų jis toks ir yra. Primenu jums tai, nes už mano pečių jau gerokai metų. Todėl, kai altoriaus papėdėje meldžiuosisavo didžio džiaugsmo Dievui²⁹, jaučiuosi labai jaunas ir žinau, kad niekada nesugebėčiau savęs laikyti senu. Jei esu ištikimas savo Dievui, Meilė mane nuolat gaivins: mano jaunystė vėl atsinaujins, lyg būčiau erelis³⁰.

Iš meilės laisvei mes prisirišame. Tik iš puikybės šie ryšiai darosi sunkūs it grandinės. Tikras nuolankumas, kurio mus moko Tas, kuris yra švelnios ir nuolankios širdies, mums rodo, kad jo jungas yra švelnus ir jo našta lengva³¹: jungas – tai laisvė, jungas – tai meilė, jungas – tai vienybė, jungas – tai gyvenimas, kurį Jis mums atpirko ant Kryžiaus.

Kūriniui suteikta galia atsakyti Dievui ne, atstumti šį naujos ir galutinės laimės principą. Bet taip darydamas, jis paliauja buvęs sūnumi ir virsta vergu. Kiekvienas kūrinys paklūsta savo prigimčiai; todėl, kai kuris nors nori ko nors keisto, jis elgiasi ne pagal savo prigimtį, bet pasiduoda įtakai; o tai jau keliaklupsčiavimas. Žmogus yra protingas iš prigimties. Kai jis elgiasi protingai, jis veikia savo paties nuožiūra, paklusdamas savo esybei, ir tai yra laisvės požymis. Kai jis nusideda – nesivadovauja protu; jis leidžiasi kito vedamas. Štai kodėl kiekvienas, kuris daro nuodėmę, yra nuodėmės vergas (Jn 8,34)³⁷.

Juk labai akivaizdu, ir mes tai dažnai pastebime savo aplinkoje bei įsižiūrėję į save pačius, kad joks žmogus neišvengia tam tikros vergovės. Vieni sukniumba prieš pinigus, kiti garbina valdžią, dar kiti – tariamą skepticizmo ramybę, o kai kuriems aukso veršiu tampa gašlumas. Tas pats nutinka ir su kilniais dalykais. Mes galime pasiaukoti pareigai, didesniam ar menkesniam sumanymui, moksliniam, meniniam, literatūriniam, dvasiniam darbui. Į tai dėdamas visas pastangas, visa galva pasinėręs į savo darbą, žmogus tarsi patenka į vergiją ir, džiaugsmingai aukodamasis siekia savo triūso galutinio tikslo.

Vis tiek vergaujame, nepriklausomai nuo to, ar pripažįstame tai, ar ne, nes tarnavimas yra žmogaus egzistencijos sąlyga, ir nėra nieko geresnio, kaip žinoti, jog iš Meilės esame Dievo vergai. Tik tada nebesame vergai; mes tampame draugais, vaikais. Ir čia išryškėja skirtumas: garbingus pasaulio darbus atliekame su tokiu pat įkarščiu, tokiu pat atkaklumu, kaip ir kiti, bet, būdami ramūs sielos gelmėje; džiaugsmingai ir ramiai priimame net prieštaravimus, nes pasitikime ne tuo, kas praeina, bet tuo, kas lieka amžinai. Mes nesame vergės vaikai, bet laisvosios³⁸.

Iš kur ši laisvė? Iš mūsų Viešpaties Kristaus. Tai laisvė, kuria Jis mus atpirko³⁹. Todėl Viešpats mus moko: Jei tad Sūnus jus išvaduos, tai būsite iš tiesų laisvi⁴⁰. Mes, krikščionys, neturime niekur kitur ieškoti šios dovanos tikrosios prasmės, nes vienintelė žmogų gelbėjanti laisvė yra krikščioniškoji.

Man patinka kalbėti apie laisvės nuotykį, nes toks jūsų ir mano gyvenimas. Laisvai – kaip vaikai ir pabrėšiu, ne kaip vergai – mes einame takeliu, kurį Viešpats skyrė kiekvienam iš mūsų. Mes kaip Dievo dovana mėgaujamės, jog galime žingsniuoti laisvai.

Laisvai, be jokios prievartos, nes aš taip noriu, renkuosi Dievą. Ir įsipareigoju tarnauti, paversti savo gyvenimą auka kitiems iš meilės savo Viešpačiui Jėzui. Ši laisvė ragina mane skelbti, kad niekas žemėje neatskirs manęs nuo Kristaus meilės⁴¹.