Punktų sąrašas

Iš atminties nedyla diena, kai labai seniai, eidamas pasimelsti į Valensijos katedrą, atsidūriau prie garbingojo Ridauros kapo. Man papasakojo, kad paklaustas, kiek jam metų, šis tada jau labai senas kunigas tvirtai valensiečių tarme atsakydavo: „Poquets“ – „Visai nedaug! Tik tiek, kiek jų praleidau tarnaudamas Dievui“. Daugelis jūsų nesunkiai galėtų suskaičiuoti metus, prabėgusius nuo tada, kai ryžotės bendrauti su mūsų Viešpačiu, tarnauti jam pasaulyje, savo aplinkoje, dirbdami savo darbą ar atlikdami savo pareigas. Bet tai tik nereikšminga smulkmena. Užtat labai svarbu, kad lyg ugnimi išdegintume sielose vieną tiesą: Kristus visus žmones be išimties kviečia į šventumą, ir todėl kiekvienas iš mūsų turi tobulinti savo vidinį gyvenimą ir kasdien ugdyti krikščioniškąsias vertybes. Ir ne bet kaip, ne vidutiniškai. Ir net ne labai gerai. Bet turime didvyriškai stengtis, stengtis pačia tikriausia šio žodžio reikšme.

Tikslas, kurį jums siūlau arba, tikriau, kurį Dievas nurodo visiems žmonėms, – ne miražas ar nepasiekiamas idealas. Galėčiau pateikti nemažai konkrečių pavyzdžių, kaip paprasti žmonės – moterys ir vyrai, tokie pat kaip jūs ir aš, – sutiko Jėzų quasi in occulto⁷, netikėčiausiose kasdienybės kryžkelėse ir ryžosi sekti paskui Jį, su meile apkabindami savo kiekvienos dienos kryžių⁸. Manau, jog mūsų laikais, visuotinio pairimo, nuosmukio ir nusivylimų, palaidumo ir anarchijos laikais, aktualesnė nei kada nors anksčiau paprasta ir gili mintis, kurią nuo pat ganytojiško darbo pradžios labai noriu išsakyti visai žmonijai: „Pasaulinės krizės – tai šventųjų krizės“.