Punktų sąrašas

Nuoširdumas su dvasiniu vadovu

Jūs puikiai žinote, kokios jūsų pareigos einant krikščionio keliu, nuolatos, ramiai vedančiu jus į šventumą. Jūs pasirengę beveik visiems sunkumams, nes jie atsiskleidžia jau pačioje kelio pradžioje. Dabar primygtinai prašau: leiskite, kad jums padėtų, vadovautų, sielos vadovui patikėkite visus kilnius sumanymus, siekius ir kasdienes problemas, darančias poveikį jūsų vidiniam gyvenimui, patirtas nesėkmes ir pergales.

Būkite labai nuoširdūs, pasikliaukite dvasiniu vadovavimu: nieko nesiimkite nepasitarę, visiškai atverkite sielą nebijodami ir nesigėdydami. Nepamirškite, jog kitaip tas kelias, toks lygus ir tiesus, pasidarys painus, vingiuotas, ir kas iš pradžių buvo menkniekis, galiausiai taps veržiančiu mazgu. Nemanykite, kad tie, kurie pasiklysta, yra ūmios nesėkmės aukos. Kiekvienas jų pasiklydo kelionės pradžioje arba ilgai buvo apleidęs sielą, taigi dorybių galia tolydžio seko, o ydų, priešingai, pamažu didėjo ir jis apgailėtinai parpuolė... Nuo vieno sukrėtimo namas iškart nesugriūva, o jei sugriūva, vadinasi, jo pamatai buvo jau išklibę arba jo gyventojai per ilgai buvo nerūpestingi, todėl gedimai, iš pradžių mažyčiai, pamažu ardė tvirtą statinį. Staiga užklupus audrai, o dar ir prapliupus smarkioms liūtims, namas galutinai sugriuvo, nes jis jau seniai buvo apleistas.²⁰

Ar prisimenate pasaką apie čigoną, kuris ėjo išpažinties? Apie išpažintį niekad nekalbama, bet toji buvo tik linksmas anekdotas. Be to, aš labai gerbiu čigonus... Vargšelis! Jis tikrai atgailavo. Pone kunige, aš nusidėjau, pavogiau apynasrį... Ne kažin kas, ar ne? O prie apynasrio buvo mulas... O paskui buvo kitas apynasris… ir dar vienas mulas. Taip iki dvidešimties. Mano vaikai, tas pat pasakytina ir apie mūsų elgesį. Vos tik leidžiame sau paimti apynasrį, atsiranda ir visa kita: ištisa virtinė blogų polinkių ir niekingų poelgių, kurie bjauroja žmogų ir daro jam gėdą. Taip atsitinka ir bendraujant su kitais: viskas prasideda nuo mažytės skriaudos, o galop kuo abejingiausiai atsukame vieni kitiems nugaras.

Sugaudykit mums lapes, tas laputes, kenkiančias vynuogynams. Juk mūsų vynuogynai žydi!²¹ Būkime ištikimi, labai ištikimi mažuose dalykuose. Jei stengsimės, išmoksime pasitikėdami pulti Mergelei Marijai į glėbį kaip jos vaikai. Juk iš pradžių priminiau, kad turime labai mažai metų, – tiek, kiek gyvename artimai bendraudami su Dievu. Tad suprantama, kad mūsų skurdumas ir menkumas stengiasi priartėti prie Mergelės Marijos, Dievo, o kartu ir mūsų Motinos, kuri kupina didybės ir švento tyrumo.

Galiu jums papasakoti kitą tikrą nutikimą; praėjo jau labai daug metų, bet kai kurių posakių griežtumas ir tiesmukumas paskatins jus susimąstyti. Vadovavau rekolekcijoms įvairių vyskupijų kunigams. Su meile laukiau jų ateinant, norėdamas, kad jie atvertų širdį, nuramintų savo sąžinę, nes ir kunigams reikia broliško patarimo, pagalbos. Pradėjau kalbėtis su vienu jų, šiurkštoku, bet labai kilniu ir nuoširdžiu. Raginau jį kalbėti, trokšdamas sutvarstyti žaizdas, kurių jis galbūt turėjo širdyje. Jis mane pertraukė ir prabilo maždaug tokiais žodžiais: Aš labai pavydžiu savo asilei. Ji tarnavo parapijai septyniose klebonijose, ir nieko čia nepridursi. Ak, kad aš būčiau tiek padaręs!

Reikliai patyrinėk savo sąžinę! Gal ir mes nenusipelnome tokio pagyrimo, kuriuo paprastas kaimo kunigas apdovanojo savo asilę. Mes tiek triūsėme, užėmėme tokius atsakingus postus, tu taip sėkmingai darbavaisi ir čia, ir kitur... bet ar Dievo akivaizdoje nerandi nieko, dėl ko turėtum gailėtis? Ar tikrai stengeisi tarnauti Dievui ir žmonėms, savo broliams, o gal tik pataikavai egoizmui, savigarbai, savo ambicijoms, rūpinaisi žemiškąja ir apgailėtinai trumpalaike sėkme?

Kalbu šiek tiek stačiokiškai vien todėl, kad pats trokštu dar kartą atlikti labai nuoširdų gailesčio aktą ir norėčiau, jog kiekvienas iš jūsų taip pat prašytų atleidimo. Matydami savo neištikimybę, regėdami tiek klaidų, silpnybių, tiek bailumo – kiekvienas savo! – nuoširdžiai kartokime Viešpačiui šv. Petro atgailos šauksmą: Domine, tu omnia nosti, tu scis quia amo te!²² Viešpatie, Tu viską žinai! Tu žinai, kad Tave myliu, nors esu toks menkas. O aš drįstu pridurti: Tu žinai, kad Tave myliu kaip tik dėl savo menkumo, nes noriu atsiremti į Tave, Tave, kuris esi stiprybė: quia Tu es, Deus, fortitudo mea²³ – Juk tu esi Dievas – mano tvirtovė. Nuo to ir pradėkime.

Kaip nugalėsime šias silpnybes? Pabrėžiu, nes tai svarbu: nuolankumu ir nuoširdumu per dvasinį vadovavimą bei Atgailos sakramentą. Prie tų, kurie vadovauja jūsų sieloms, eikite atvira širdimi, neužverkite jos, nes jei nebylus demonas ten įsitaisys, sunkiai jį iš ten išvarysite.

Atleiskite, kad vis kartojuosi, bet manau, jog savo galvoje turite ugninėmis raidėmis įrėžti mintį, kad tik nuolankumas ir nuo jo neatsiejamas nuoširdumas padės rasti tinkamų būdų, kurie nuves mus į pergalę. Demonas, įsibrovęs į sielą, viską sugadina. Bet, jeigu jį tuojau pat išgujame, viskas klostosi gerai; mes esame laimingi, gyvenimas vėl teka savo vaga. Būkime visada pasiutusiai nuoširdūs, bet kartu ir mandagūs.

Aš noriu, kad tai jums būtų aišku: ne tiek širdis ir kūnas man kelia nerimą, kiek puikybė. Būkite nuolankūs! Kai manysite esą visiškai teisūs, žinokite, kad jūs absoliučiai neteisūs. Plačiai atverkite širdį dvasiniam vadovavimui, nes, sakau jums, jei nebylus demonas į ją patenka, sunku išvaryti.

Prisiminkite nelaimingą apsėstąjį, kuriam negalėjo padėti mokiniai, tik Viešpats išgelbėjo jį pasninku ir malda. Tada Mokytojas atliko tris stebuklus: pirmąjį, kad jis girdėtų – juk kai mus valdo nebylus demonas, siela taip pat nenori girdėti, – antrąjį, kad kalbėtų, ir trečiąjį, kad velnias pasitrauktų.

Pirmiausia papasakokite tai, ką norėtumėte nuslėpti. Šalin nebylųjį demoną! Iš visai mažos problemos, ją svarstydami, padarote tarsi didžiulį sniego kamuolį ir jame užsisklendžiate. Kodėl? Atverkite savo sielą! Aš jums pažadu laimę, kurią teikia ištikimybė krikščioniškajam keliui, jei tikrai esate nuoširdūs. Paprastumas, nuoširdumas – tai būtiniausios savybės; turime visiškai atverti savo sielą, leisti, kad į ją įsismelktų Dievo saulė ir Meilės šviesa.

Ne visada reikia įtartinų paskatų, kad taptumėte nenuoširdūs, kartais užtenka vieno sąžinės paklydimo. Kai kurie žmonės taip išsiugdė, tikriau sakant, taip iškreipė savo sąžinę, kad uždarumas, nuoširdumo stoka jiems atrodo esą derami dalykai: jų manymu, tylėti yra gerai. Taip atsitinka net ir puikiai išugdytoms sieloms, toms, kurios pažįsta Dievą. Galbūt esama ir kitų priežasčių. Bet jie klysta. Nuoširdumas visada yra būtinai reikalingas, pasiteisinimai yra beverčiai, nors ir atrodo teisingi.

Baikime šį pokalbį, jo metu meldėme Tėvą, kad suteiktų mums malonę gyventi šiuo džiaugsmingu teigimu – krikščioniška skaistybės dorybe.

Maldaujame skaisčiausiosios Šventosios Marijos užtarimo. Kreipiamės į Ją, nekaltai pradėtąją – tota pulchra! – pagalbos. Žmonėms, kuriems kasdienėje nerimo kupinoje kovoje sunku būti nuolankiems, tyriems, nuoširdiems, džiaugsmingiems ir dosniems, aš jau seniai patariu: Tau atrodo, jog sukilo visos tavo gyvenimo nuodėmės. Neprarask vilties. Šaukis savo Motinos, Šventosios Marijos, pasitikėk ir atsiduok jai kaip vaikas. Ji suteiks ramybę tavo sielai.²⁷