Punktų sąrašas

Dievas išpuikėliams priešinasi, o nuolankiesiems duoda malonę¹¹, – moko apaštalas šv. Petras. Visais laikais, kiekvienoje gyvenimo situacijoje nuolankumas yra vienintelis kelias į šventėjimą. Ar Viešpačiui patinka mus žeminti? Ne. Kokios naudos iš mūsų pažeminimo galėtų turėti Tasai, kuris viską sukūrė, kuris palaiko ir valdo visa, kas egzistuoja? Dievas trokšta mūsų nuolankumo, kad visiškai apsivalytume nuo mūsų pačių ir Jis galėtų mus pripildyti; Jis nori, jog nesipriešintume, kad – kitaip tariant – daugiau Jo malonės tilptų mūsų varganoje širdyje. Kadangi Dievas, įkvepiantis mus būti nuolankius, yra ir Tasai, kuris pakeis mūsų vargingą kūną ir padarys jį panašų į savo garbingąjį kūną ta galia, kuria jis sau visa palenkia¹². Viešpats nori mus padaryti saviškiais, dievina mus geruoju dievinimu.

Nežinau, ar vaikystėje esate girdėję pasakėčią apie kaimietį, kuris gavo dovanų auksinį fazaną. Džiaugsmui ir nuostabai dėl tokios dovanos praėjus, naujasis šeimininkas ėmė ieškoti vietos, kur galėtų uždaryti fazaną. Ilgai svarstęs, galiausiai įkurdino vištidėje. Vištas pribloškė naujoko grožis, jos sukiojosi aplinkui pakerėtos, lyg būtų išvydusios pusdievį. Taip šurmuliuojant atėjo metas lesti. Vos šeimininkui švystelėjus pora saujų sėlenų, išbadėjęs fazanas puolė kimšti savo gurklį. Matydamos tokį atkarų reginį – šis nepaprastas gražuolis lesė taip pat godžiai, kaip ir paprasčiausias gyvūnas, – nusivylusios paukštyno gyventojos užpuolė tariamą dievaitį ir taip ėmė kapoti snapais, kad vos neišpešiojo jam visų plunksnų. Toks liūdnas ir egoisto žlugimas – tuo pražūtingesnis, kuo labiau jis pasikliaus savo jėgomis arba perdėtai pasitikės savo gebėjimais.

Šią išvadą pritaikykite savo kasdieniam gyvenimui, žinodami, jog esate apdovanoti antgamtiniais ir žmogiškaisiais gabumais, kuriuos turite sąžiningai panaudoti. Vykite šalin apgaulingą mintį, kad jums kas nors priklauso, tarytum būtų vien jūsų pastangų vaisius. Atminkite, kad yra kitas veiksnys – Dievas, nuo kurio niekas negali atsiriboti.

Teisingumo pareiga Dievui ir žmonėms

Įrėžkime savo sielose ir tegul tai atsispindi mūsų poelgiuose: svarbiausia – teisingumas su Dievu. Palaiminti alkstantys ir trokštantysteisybės²³ – tuo jie skiriasi nuo rėkaujančių pavyduolių, paniurėlių, egoistų ir šykštuolių... Atsisakymas pripažinti daugybę nuostabių mūsų Kūrėjo ir Atpirkėjo mums teikiamų malonių, būtų baisiausia ir bjauriausia neteisybė. Jei iš tikrųjų stengsitės būti teisingi, dažnai apmąstysite savo priklausomybę nuo Dievo – ką gi turi, ko nebūtum gavęs?²⁴ – ir jus užplūs dėkingumas bei troškimas atsiliepti be galo mus mylinčiam Tėvui.

Tada jumyse atgis geroji meilės dvasia, kuri padės švelniai bendrauti su Dievu. Nesileiskite klaidinami veidmainių, siekiančių sėti abejonę, ar Dievas turi teisę tiek daug prašyti. Priešingai, Dievo akivaizdoje būkite klusnūs kaip molis puodžiaus rankose²⁵, nuolankiai išpažinkite: Deus meus et omnia! Tu mano Dievas ir mano viskas. Ir jeigu jus ištiktų kokia netikėta neganda, jeigu jus nepelnytai įskaudintų žmonės, kupini atgijusio džiaugsmo galėsite giedoti: teateinie, teišsipildo, tebūnie pašlovinta ir per amžius išaukštinta teisingiausia bei maloniausia Dievo valia. Amen. Amen.

Vilties dorybė – tai įsitikinimas, kad Dievas mums vadovauja savo Visagale Apvaizda, kuri teikia mums reikalingą pagalbą. Ji padeda mums suvokti nesenkantį Viešpaties gerumą žmonėms, tau ir man. Viešpats visada pasirengęs mus išklausyti, nes niekada nepavargsta klausytis. Jis domisi tavo džiaugsmais, sėkmėmis, meile, taip pat ir tavo rūpesčiais, sielvartais ir pralaimėjimais. Todėl kreipkis į Jį ne tik tada, kai patirsi, koks esi silpnas. Šaukis dangaus Tėvo palankiomis ir nepalankiomis aplinkybėmis, pasikliaudamas jo gailestingąja globa. Tada įsitikinimas savo menkumu (juk nereikia didelio nuolankumo, kad suprastume, jog iš tikrųjų esame tik aibė nulių) virs nenugalima jėga, nes kai nulio – mūsų aš – kairėje atsistos Kristus, – koks begalinis bus tas skaičius! Tada galėsime tarti: Viešpats yra mano gyvenimo tvirtovė, prieš ką turėčiau drebėti?²⁶

Įpraskite matyti Dievą visur, žinoti, kad Jis mūsų visada laukia, kad Jis mus mato ir reikalauja, jog mes ištikimai Juo sektume, nepalikdami vietos, kuri mums šiame pasaulyje skirta. Kad neprarastume Jo dieviškosios draugijos, turime irtis per gyvenimą kupini nuolatinio budrumo ir nuoširdaus noro kovoti.