Punktų sąrašas

Jėzaus valtyje

Kaip ir mūsų Viešpats, aš labai mėgstu kalbėti apie valtis ir tinklus, kad šios Evangelijos scenos skatintų mus tvirtai ir konkrečiai pasiryžti. Šv. Lukas pasakoja, kad žvejams plaunant ir adant tinklus ant Genezareto ežero krantų, Jėzus priėjo prie pakrantėje pririštų valčių ir įlipo į vieną jų, kuri buvo Simono. Kaip paprastai Mokytojas įlipa ir į kiekvieno mūsų valtį! Kad apsunkintų mums gyvenimą, skundžiasi kai kurie. Viešpats sutiko mus – jus ir mane – kiekvieną mūsų kelyje, kad švelniai, su meile apsunkintų mums gyvenimą.

Baigęs kalbėti Petro valtyje, Jis paragino žvejus: duc in altum, et laxate retia vestra in capturam!²⁵ Irkitės į gilumą ir išmeskite tinklus valksmui! Kupini pasitikėjimo Kristaus žodžiais, jie paklūsta ir ištraukia galybę žuvų! Žiūrėdamas į Petrą, kuris, kaip ir Jokūbas su Jonu, negali atsitokėti, Viešpats sako: Nebijok! Nuo šiol jau žmones žvejosi. Išvilkę į krantą valtis, jie viską paliko ir nuėjo paskui jį²⁶.

Tavo valtis – tavo talentai, troškimai, sėkmės – nieko neverta, jei nepatikėsi jos Jėzui Kristui, jei neleisi Jam į ją įžengti, jeigu ją paversi stabu. Vienas su savo valtimi, be Mokytojo, būsi pasmerktas pražūčiai. Nuo gyvenimo audrų ir negandų būsi apsaugotas tik tada, jei šauksies Viešpaties ir priimsi Jo pagalbą. Viską atiduok į Dievo rankas: kad tavo mintys, svajonės, kilnūs žmogiškieji siekiai, tauri meilė pereitų per Kristaus širdį. Kitaip tavo egoizmas anksčiau ar vėliau visa tai nugramzdins į dugną.

Kaip saugu, jei sutinki, kad Dievas vadovautų tavo laivui, kad būtų jo šeimininkas!… saugu net tada, kai, regis, Jo nėra, Jis miega, nesirūpina mumis, kai juodoms sutemoms atslinkus kyla audra. Pasak šv. Morkaus, ir apaštalai buvo atsidūrę panašioje padėtyje, o Jėzus, matydamas, kad mokiniai vargsta besiirdami,– nes vėjas buvo jiems priešingas,– apie ketvirtą nakties sargybą ateina pas juos, žengdamas ežero paviršiumi... „Drąsos! Tai aš. Nebijokite!“ Tada jis įlipo pas juos į valtį, ir vėjas nurimo²⁷.

Mano vaikai, žemėje tiek visko dedasi!.. Galėčiau kalbėti jums apie vargus, kančias, skriaudas, kankinimus – nebijau šio žodžio – ir apie daugybės sielų didvyriškumą. Mums kartais atrodo, kad Jėzus miega, mūsų negirdi, tačiau šv. Lukas pasakoja, kaip Viešpats elgiasi su saviškiais: Mokiniams irkluojant, Jėzus užmigo. Ežere pakilo vėtra. Bangos ėmė semti valtį, ir visi atsidūrė pavojuje. Tuomet pripuolę mokiniai ėmė žadinti Jėzų, šaukdami: „Mokytojau, Mokytojau, žūvame!“ Atsikėlęs jis sudraudė vėtrą ir bangas. Jie nurimo, ir stojo tyla. O Jėzus paklausė juos: „Kurgi jūsų tikėjimas?!“²⁸

Jeigu mes Jam atsiduodame, Jis atsiduoda mums. Mokytoju reikia visiškai pasitikėti, be išlygų Juo pasikliauti, darbais parodyti, jog valtis yra Jo ir mes norime, kad Jis savo nuožiūra tvarkytų viską, kas mums priklauso.

Baigdamas prašau Švenčiausiosios Marijos, kad užtartų mūsų pasiryžimą gyventi tikėjimu, ištverti, būti kupiniems vilties, prisirišusiems prie Jėzaus, tikrai, tikrai, tikrai Jį mylėti, patirti Meilės pilnatvę ir ja džiaugtis, nes labai mylime Dievą, leisti Kristui įžengti į mūsų varganą valtį ir tapti mūsų sielos Šeimininku ir Viešpačiu, nuoširdžiai Jam parodyti, kad visada, dieną ir naktį, stengiamės būti Jo akivaizdoje, nes Jis pašaukė mus tikėti: Ecce ego quia vocasti me!²⁹ – Aš čia, nes Tu mane šaukei, ir mes einame į Jo avidę, išgirdę Gerojo Ganytojo raginimą, neabejodami, jog tikrą laikinąją ir amžinąją laimę rasime tik prisiglaudę Jo šešėlyje.

Bet jūs manęs paklausite, ar pasiekę tai, ką mylime visa siela, mes daugiau neieškosime? Ar laisvė bus užgesusi? Patikėkite, tada ji bus veiklesnė nei bet kada, nes meilė nesitenkina kasdienybe, ji nesuderinama ir su nuoboduliu ar apatija. Mylėti – tai kasdien vėl pradėti tarnauti meilės darbais.

Pabrėžiu, ir norėčiau tai įrėžti kiekvieno jūsų sąmonėje: laisvė ir pasiaukojimas neprieštarauja vienas kitam; jie vienas kitą papildo. Laisvė aukojama tik iš meilės; kitokio savęs išsižadėjimo nesuvokiu. Tai nėra geriau ar blogiau pavykęs žodžių žaismas. Kai laisva valia aukojamės, kiekvieną tarnavimo akimirką laisvė atnaujina meilę. Taigi atsinaujinti reiškia nuolat būti jaunam, kilniam, gebančiam turėti aukštų idealų ir mokančiam aukotis. Prisimenu džiaugsmą, kurį patyriau sužinojęs, kad portugališkai jaunimas – „os novos“²⁸. Iš tiesų jis toks ir yra. Primenu jums tai, nes už mano pečių jau gerokai metų. Todėl, kai altoriaus papėdėje meldžiuosisavo didžio džiaugsmo Dievui²⁹, jaučiuosi labai jaunas ir žinau, kad niekada nesugebėčiau savęs laikyti senu. Jei esu ištikimas savo Dievui, Meilė mane nuolat gaivins: mano jaunystė vėl atsinaujins, lyg būčiau erelis³⁰.

Iš meilės laisvei mes prisirišame. Tik iš puikybės šie ryšiai darosi sunkūs it grandinės. Tikras nuolankumas, kurio mus moko Tas, kuris yra švelnios ir nuolankios širdies, mums rodo, kad jo jungas yra švelnus ir jo našta lengva³¹: jungas – tai laisvė, jungas – tai meilė, jungas – tai vienybė, jungas – tai gyvenimas, kurį Jis mums atpirko ant Kryžiaus.

Tai suprasdami patikėkite, kad jei iš tiesų trokštame tobulai sekti Viešpačiu ir tikrai tarnauti Dievui bei visai žmonijai – mums nevalia prisirišti prie savęs, prie savo proto galių, sveikatos, garbės, kilnių siekių, pergalių, sėkmių.

Kalbu ir apie kilnius mūsų troškimus, nes tavo apsisprendimas turi aprėpti ir juos, norą garbinti ir šlovinti Dievą, palenkiant savo valią aiškiai griežtai taisyklei: Viešpatie, aš noriu šito ar ano, tik jei Tau patinka, nes jeigu nepatinka, – kam man to reikia? Taip suduodame mirtiną smūgį egoizmui ir tuštybei, kurie glūdi kiekvieno sąžinėje; taip pat laimime tikrą sielos ramybę, neprisirišimą ir vis labiau priartėjame prie Dievo.

Kad galėtume susitapatinti su Jėzumi Kristumi, mūsų širdis turi visiškai atsikratyti prisirišimo. Jei kas nori eiti paskui mane, teišsižada pats savęs, tepasiima savo kryžių ir tesekamanimi. Kas nori išgelbėti savo gyvybę, tas ją praras; o kas pražudo gyvybę dėl manęs, tas ją atras. Kokia gi žmogui nauda, jeigu jis laimėtų visą pasaulį, o pakenktų savo gyvybei?!⁹ O šv. Grigalius sako: Nepakaktų vien būti neprisirišusiems prie daiktų, jei neišsižadėtume savęs pačių. Tačiau… kur eiti išsižadėjus savęs? Kas yra tasai, kuris išsižada, bet nusmunka pats?

Žinokite, kad vienokie esame puolę dėl nuodėmės, o kitokius mus sukūrė Dievas. Jo duotoji mumsprigimtis taip skiriasi nuo tos, kurią dėl savo paklydimo turime. Reikia išsižadėti to, kuo tapome dėl savo nuodėmių, ir būkime tokie ištikimi, kokie Dievo malone buvome sukurti. Taigi ir išpuikėlis jau yra išsižadėjęs savęs, jei atsivertęs į Kristų tapo nuolankus; jei koks gašlūnas pradeda gyventi skaisčiai, vadinasi, jis taip pat išsižadėjo savęs tokio, koks buvo anksčiau; jei šykštuolis paliauja geisti turtų ir dosniai dalija tai, kas jam priklauso, užuot užvaldęs kito turtą, jis tikrai yra išsižadėjęs savęs¹⁰.

Krikščionio savitvarda

Širdies dosnumo, tikro neprisirišimo – štai ko prašo Viešpats. Mes to pasieksime, ryžtingai nutraukę lynus ir ploniausias gijas, kurie mus kausto prie mūsų pačių „aš“. Neslepiu, kad tokiam apsisprendimui reikia nuolatinės kovos, reikia pranokti savo pačių suvokimą, o tai yra sunkiau, negu atsižadėti labiausiai trokštamų materialinių gėrybių.

Neprisirišimas, apie kurį kalbėjo Mokytojas ir kurio Jis laukia iš visų krikščionių, be abejonės, pasireiškia ir išoriškai. Jėzus Kristus coepit facere et docere¹¹ – pirmiausia veikė, o vėliau mokė. Prieš pradėdamas skelbti savo mokymą, Jis atskleidė jį darbais. Jūs matėte Jėzų, užgimusį tvartelyje didžiausiame skurde, gulintį ėdžiose ant šiaudų. Vėliesniais Jo apaštalavimo metais tarp daugelio kitų pavyzdžių jūs prisiminsite, kaip aiškiai Jis perspėjo vieną iš tų, kurie norėjo būti Jo mokiniai ir sekti paskui Jį: Lapės turi urvus, padangių sparnuočiai – lizdus, o Žmogaus Sūnus neturi kur galvos priglausti¹². Apmąstykite ir tą Evangelijos sceną, kai apaštalai, norėdami numalšinti alkį, šabo dieną nusiskina kelias javų varpas¹³.