Punktų sąrašas

Pasitikėkite dieviškąja sūnyste. Dievas yra Tėvas, kupinas švelnumo ir beribės meilės. Daug kartų per dieną širdyje vadink jį Tėvu, savo širdyje sakyk Jam, kad tu Jį myli, garbini, kad jauti pasididžiavimą ir tvirtumą, nes esi Jo vaikas. Tai tikra vidinio gyvenimo programa, kurią reikia įgyvendinti per maldingumo ryšį su Dievu. Šios praktikos, kad ir nedažnos, bet, pabrėžiu, nuolatinės padės tau jaustis ir elgtis, kaip dera geram vaikui.

Dar turiu tave įspėti ir apie rutinos, tikrojo pamaldumo kapo, pavojų, kuris dažnai gresia užsimojus įgyvendinti didžius dalykus, dėl naudos pamirštant kasdienes pareigas. Kai pajusi tokią pagundą, pasistenk būti Dievo akivaizdoje ir nuoširdžiai susimąstyk, ar nepavargai nuolat kovodamas vis su tais pačiais dalykais, nes neieškai Dievo; susirūpink, ar dėl dosnumo ir pasiaukojimo stokos nesumažėjo tavo ištvermė dirbant. Tuomet maldingumo praktikos, nedideli apsimarinimai, apaštalinė veikla, neiškart duodanti vaisių, ima atrodyti beprasmiška. Pasijuntame tušti ir galbūt imame kurti naujus planus, kad užgožtume mūsų dangiškojo Tėvo balsą, primygtinai prašantį paprastos ištikimybės. Didingų svajonių „siautulys“ mūsų sieloje užgožia pačią realiausią tikrovę, nukreipia nuo kelio, be užuolankų vedančio į šventumą. Tai aiškiausias ženklas, kad praradome antgamtinį požiūrį: įsitikinimą, kad esame mažutėliai, žinantys, jog mūsų Tėvas mums padarys nuostabių dalykų, jeigu mes nuolankiai vėl viską pradėsime nuo pradžių.

Nepagailėkime bendravimui su Dievu bent kelių valandėlių kasdien: tegu mūsų mintys kyla į Jį, ir nereikia žodžių, nes jie skamba širdyje. Skirkime šiai pamaldumo praktikai pakankamai laiko; jei galima, nustatytu metu; šalia tabernakulio, būdami su Tuo, kuris čia pasiliko iš Meilės. O jeigu taip neįmanoma, melskitės bet kur, nes mūsų Dievas neapsakomu būdu yra mūsų sieloje, kai ji malonės būsenoje. Ir vis dėlto aš tau patariu, kai tik gali, eik į maldai skirtą vietą, nevadinu jos koplyčia, norėdamas pabrėžti, jog čia nereikia oficialumo, deramo ceremonijoms, šioje vietoje susikaupę kelkite savo mintis į dangų, tikėdami, kad Jėzus Kristus mus mato, girdi ir mūsų laukia; kad Jis tikrai yra tabernakulyje, pasislėpęs Švenčiausiajame Sakramente.

Kiekvienas iš jūsų gali, jei tik nori, rasti savo paties būdą kalbėti su Dievu. Aš nemėgstu kalbėti nei apie kokius nors metodus ar formuluotes – nenoriu nė vieno varžyti, tik stengiuosi drąsinti visus, kad prisiartintų prie Viešpaties, gerbdamas kiekvieną sielą, kokia ji yra, su jai būdingomis savybėmis. Prašykite Viešpaties, kad Jo sumanymai įsismelktų į mūsų gyvenimą: ne tik į protą, bet ir giliai į širdį, ir į visus darbus. Patikėkite, taip jūs išvengsite daugybės nemalonumų ir sielvartų, kylančių iš egoizmo, ir turėsite jėgų skleisti aplink save gėrį. Kiek prieštaravimų išnyksta, kai dvasiškai esame arti prie Dievo, kuris mūsų niekada neapleidžia! Atsinaujina Jėzaus meilė saviškiams, ligoniams, luošiesiems; Jėzaus, kuris klausia: kas tau atsitiko? – Man atsitiko… – ir netrukus nušvinta šviesa ar bent ateina susitaikymas ir ramybė.

Skatindamas išsipasakoti Mokytojui, turiu galvoje tavo asmeninius sunkumus, nes dauguma kliūčių kelyje į laimę atsiranda iš daugiau ar mažiau slepiamos puikybės. Mes įsivaizduojame esą ypatingi, apdovanoti nepaprastomis savybėmis; ir jei kiti apie mus taip nemano, jaučiamės pažeminti. Puiki proga melstis ir pasitaisyti tvirtai tikint, kad niekada nėra vėlu keisti kryptį. Tačiau labai gerai tą kryptį pradėti keisti kuo anksčiau.

Malda, malonei padedant, puikybę gali paversti nuolankumu. Ir sieloje gimsta tikras džiaugsmas; nors dar tebematome purvą ant savo sparnų, džiūstantį mūsų apgailėtino skurdo purvą. Vėliau, kai apsimarinsime, šis purvas nubyrės, ir galėsime skristi labai aukštai, nes Dievo gailestingumo vėjas mums bus palankus.