Punktų sąrašas

Jėzus pasiaukojo, tapo auka iš meilės. Ir tu, Kristaus mokiny, tu, Dievo mylimiausias sūnau; tu, kuris buvai atpirktas Kryžiumi; tu taip pat privalai būti pasirengęs išsižadėti savęs. Kad ir kokios aplinkybės susiklostytų, nei tu, nei aš, negalime elgtis savanaudiškai, miesčioniškai, gyventi ištaigiai, lengvabūdiškai… ir – tebus atleista man už atvirumą – kvailai! Jei sieki žmonių pagarbos, jei trokšti būti gerai vertinamas ar branginamas ir jei tau nereikia nieko daugiau, tik gyvenimo malonumų, – tu pasiklydai kelyje… Įeiti į šventųjų miestą, ilsėtis irviešpatauti per amžius kartu su Karaliumi gali tik sunkų, nelaimių kupiną kelią įveikusieji⁸.

Pasiryžk savo noru nešti kryžių. Kitaip tu tik sakysi, jog seki Kristumi, o tavo veiksmai šitai neigs; ir tau nepavyks nei artimai bendrauti su Mokytoju, nei iš tiesų Jį mylėti. Mes, krikščionys, turime žinoti: nesekame Viešpačiu, kai nemokame iš karto atsisakyti visų dalykų, į kuriuos pastūmėja įgeidžiai, tuštybė, savivalė, savanaudiškumas… Tenebūna nė vienos dienos, nepasūdytos apsimarinimo malone ir druska. Vyk šalin mintį, kad dėl to būsi nelaimingas. Menka toji laimė, jei nemoki nugalėti savęs, jei, užuot drąsiai paėmęs savo kryžių, leidiesi įveikiamas aistrų ir silpnybių.

Prisimenu vieno ispanų aukso amžiaus rašytojo sapną – kai kas iš jūsų tikrai esate girdėję mane komentuojant jį kituose apmąstymuose. Du keliai atsiveria prieš jį. Pirmasis – platus, išvažinėtas, lengvas, šalikelėse netrūksta smuklių, užvažiuojamųjų namų ir kitų malonių, smagių vietelių. Žmonės čia joja raiti arba važiuoja karietomis, aplinkui skamba muzika ir juokas – beprotiškas klegesys; juo traukia minia, apsvaigusi nuo tariamų, efemeriškų malonumų, – šitas kelias veda į bedugnę. Jį renkasi pasaulio žmonės, amžinieji miesčionys; jie, regis džiaugiasi, bet iš tiesų nejaučia džiaugsmo; jie nepasotinamai vaikosi visokių patogumų ir malonumų; skausmas, savęs atsižadėjimas, pasiaukojimas jiems varo siaubą. Jie nenori nė girdėti apie Kristaus Kryžių, tai jiems tarytum pamišėlių svaičiojimas. O iš tikrųjų patys yra pamišėliai – pavydo, godumo, gašlumo vergai, be to, kenčiantys kur kas labiau ir per vėlai suprantantys, kad dėl menkaverčio niekniekio pusvelčiui pardavė savo žemiškąją ir amžinąją laimę. Viešpats mus įspėja: Kas nori išgelbėti savo gyvybę, tas ją praras; o kas pražudo gyvybę dėl manęs, tas ją atras. Kokia gi žmogui nauda, jeigu jis laimėtų visą pasaulį, o pakenktų savo gyvybei?⁹

Kitas takelis šiame sapne suka kitokia kryptimi: jis toks siauras ir status, kad netgi arkliu joti neįmanoma. Visi jį pasirinkusieji eina pėsčiomis, galbūt vingių vingiais, bet ramiu veidu, braudamiesi per dagius, apeidami uolas. Pakeliui jie palieka savo drabužių skiautes ir net kūno atplaišas. Bet kelio gale jų laukia vaismedžių sodas, amžinoji laimė, dangus. Šis kelias yra šventų nuolankių sielų, kurios iš meilės Jėzui Kristui su džiaugsmu dėl kitų aukojasi; tai kelias tų, kurie nebijo kopti ir su meile neša savo kryžių, kad ir koks sunkus jis būtų, nes žino, jog, jei našta parklupdys, jie vis tiek pakils ir toliau kops aukštyn: Kristus yra šių keleivių stiprybė.

Nieko tokio, jei ir suklumpame, nes iš suklupus patirto skausmo pasisemiame tvirtybės, padedančios mums vėl pakilti ir skatinančios drąsiai tęsti kelionę. Nepamirškite, kad šventasis ne tas, kuris niekada neparpuola, bet tas, kuris visada nuolankiai ir su šventu atkaklumu keliasi. Patarlių knygoje rašoma, kad teisusis parpuola septynis kartus per dieną¹⁰, taigi tu ir aš, vargšės būtybės, neturime nei stebėtis, nei nusiminti dėl savo silpnybių, suklupimų. Žengsime pirmyn, jei ieškosime stiprybės Tame, kuris mums pažadėjo: Ateikite pas mane visi, kurie vargstate ir esate prislėgti: aš jus atgaivinsiu!¹¹ Ačiū, Viešpatie, quia tu es, Deus, fortitudo mea¹², nes Tu, ir tik Tu, mano Dieve, visada buvai mano stiprybė, mano prieglobstis, mano parama.

Būk nuolankus, jei iš tikrųjų nori, kad tavo vidinis gyvenimas tobulėtų. Nuolat pasitikėdamas prašyk pagalbos Viešpatį ir Jo palaimintąją Motiną, kuri yra ir tavo motina. Kad ir kiek skaudėtų žaizda, dar neužsivėrusi po paskutinio tavo suklupimo, vėl ramiai apkabink kryžių ir tark: Viešpatie, Tavo padedamas, aš kovosiu, kad nesustočiau, ištikimai atsiliepsiu į Tavo kvietimus, nebijodamas skardžių nei kasdienio darbo tariamos monotonijos, nei dagių, nei kelio žvirgždo. Aš tvirtai tikiu, kad Tavo gailestingumas man padės ir kelio gale rasiu amžinąją laimę, džiaugsmą ir meilę.

O paskui to paties sapno metu rašytojas išvydo trečiąjį kelią: siaurą, duobėtą ir skardingą kaip antrasis. Keletas žmonių, nors patirdami daugybę išmėginimų, žengė juo oriai ir didingai. Tačiau jie prieidavo tą pačią baisią bedugnę, į kurią vedė pirmasis takelis. Šis kelias buvo veidmainių, tų, kuriems stinga grynos intencijos, tų, kurie apsimestinai uolūs, tų, kurie gadina dieviškuosius darbus, paversdami juos žemiškojo egoizmo ir savimeilės išraiška. Kaip kvaila įsitraukti į sunkų darbą, siekiant sužavėti kitus; didelėmis pastangomis laikytis Dievo įsakymų, trokštant žemiškojo atpildo. Tasai, kuris nori išpešti naudos iš dorybių, yra panašus į blogą verteivą, brangų daiktą parduodantį už kelis skatikus: užuot laimėjęs dangų, jis pasitenkino trumpalaikiu pagyrimu… Štai kodėl sakoma, kad veidmainių viltys tarsi voratinklis: reikia tiek daug pastangų jam išausti, o mirties vėjas vienu pūstelėjimu jį nusineša¹³.