Punktų sąrašas

Grįžkime prie palyginimo. O ką daro paikosios mergaitės? Jos ima ruoštis pasitikti Jaunikio: eina pirkti alyvos. Bet per vėlai pasiryžo, ir, joms beeinant, pasirodė jaunikis. Kurios buvo pasiruošusios, įėjo kartu su juo į vestuves, ir durys buvo uždarytos. Vėliau atėjo ir anos mergaitės ir ėmė prašytis: Gerbiamasis, atidaryk, čia mes!⁵ Jos nebuvo visiškai pasyvios: mėgino veikti… bet išgirdo balsą, griežtai atsakantį: aš jūsų nepažįstu!⁶ Ar jos nemokėjo, ar nenorėjo deramai pasiruošti? Ar jos pamiršo nusipirkti alyvos atsargai? Joms pritrūko dosnumo atlikti tai nedidelei užduočiai, kuri buvo patikėta. Jos turėjo daug laiko, bet jį iššvaistė.

Drąsiai pažvelkime į savo gyvenimą. Kodėl kartais nerandame kelių minučių su meile pabaigti mums skirto darbo, kuris yra mūsų šventėjimo priemonė? Kodėl apleidžiame šeimynines pareigas? Kodėl imame skubėti melsdamiesi, dalyvaudami šventojoje Mišių Aukoje? Kodėl mums pritrūksta dvasios giedros ir ramybės, kai reikia atlikti savo priedermes, bet veltui gaištame tenkindami asmeninius įgeidžius? Jūs galite sakyti, kad tai menkniekiai. Taip, iš tiesų; bet šie menkniekiai ir yra alyva palaikyti liepsnai ir šviesai.

Nuo pirmo akimirksnio

Su dangaus karalyste yra panašiai kaip su šeimininku, kuris anksti rytą išėjo samdytis darbininkų savo vynuogynui⁷. Jums jau žinomas šis pasakojimas: tas žmogus daug kartų grįžta į aikštę samdyti darbininkų. Kai kurie iš jų buvo pakviesti auštant, kiti baigiantis dienai.

Jie visi gauna po vieną denarą: atlyginimas, kurį tau pažadėjau, yra mano paveikslas ir panašumas. Ant denaro iškaltas karaliaus atvaizdas⁸. Toks yra Dievo gailestingumas: Jis kviečia kiekvieną savaip, pagal aplinkybes, nes trokšta, kad visi žmonės būtų išganyti⁹. O mes vos gimę tapome krikščioniais, esame išauklėti tikėjimo dvasia, labai akivaizdžiai Viešpaties pasirinkti. Taip jau yra. Taigi, jeigu esate pakviesti atsiliepti, kad ir paskutinę valandą, ar galite likti aikštėje ir degintis saulėje – kaip daugelis tų darbininkų, kurie turėjo per daug laiko?

Mes negalime prarasti nė valandėlės. Aš neperdedu: darbo yra, pasaulis platus, ir daugybė sielų dar tebėra neapšviestos Kristaus mokymo. Kreipiuosi į kiekvieną iš jūsų. Jei tau atrodo, jog turi per daug laiko, bent kiek susimąstyk: gal pasidarei drungnas arba, antgamtiškai kalbant, esi paliegęs. Sustingai, tapai nevaisingas ir visai nebepuoselėji gėrio, kurį tau priderėtų skleisti savo aplinkoje, darbe, šeimoje.

Jėzus iš vakaro daug dirbo ir kelyje pajuto alkį. Šio poreikio pastūmėtas, Jis eina prie figmedžio, kurio puošni lapija spindi iš tolo. Šv. Morkus mums sako, jog buvo dar ne figų metas²⁶, bet mūsų Viešpats prieina prie medžio, labai gerai žinodamas, kad šiuo metų laiku figų neras. Išvydęs, jog medis bevaisis, nors iš pažiūros ir atrodo vaisingas, Jis taria: tegul per amžius niekas nebevalgys tavo vaisiaus!²⁷

Tokia griežta ištarmė! Kad niekada neduotum vaisiaus! Kokia turėjo būti mokinių reakcija, juk šiais žodžiais bylojo Dievo Išmintis! Jėzus prakeikia šį medį, nes išvydo tik tariamą vaisingumą, tik lapus. Taigi mes suvokiame, kad neveiksmingumas nedovanotinas. Kai kas gal sako: man trūksta žinių… Tai ne pasiteisinimas! Arba skundžiasi: aš sergu, mano menki gabumai, nėra palankių sąlygų, mano netinkama aplinka… Šie pasiteisinimai taip pat nieko verti! Vargas tam, kuris puošiasi netikro apaštalavimo lapais, kuris giriasi tariamai vaisingu gyvenimu, visai nesistengdamas duoti vaisių! Lyg ir naudingai leidžia laiką, kažką veikia, organizuoja, suranda naujų būdų visoms problemoms spręsti… bet tai – bevaisė veikla. Jų darbams trūksta antgamtiškumo.

Prašykime Viešpatį, kad būtume sielos, pasiruošusios dirbti didvyriškai. Nes žemėje gausu būtybių, į kurias iš arčiau įsižiūrėję, pamatysime tik didelius, blizgančius lapus. Tiktai lapus, ir nieko daugiau. Sielos žvelgia į mus su viltimi pasotinti alkį, kuris yra Dievo alkis. Niekada nepamirškite, kad mums prieinamos visos priemonės: Viešpaties malonė ir tikėjimo tiesų išmanymas, nors ir esame menki.

Kovokite su pernelyg dideliu pataikavimu sau, būkite sau reiklūs Kartais per daug rūpinamės savo sveikata, poilsiu, nors jo ir reikia, būtent todėl kad, atgavę jėgas, galėtume vėl kibti į darbą. Bet poilsis, – kaip rašiau prieš daugelį metų, – nėra dykinėjimas: tai atokvėpis užsiimant veikla, kuriai reikia mažiau pastangų.

Kartais randame įvairiausių pateisinimų savo tingumui, atsainumui. Mes užmirštame šventą atsakomybę, gulančią ant mūsų pečių. Tenkinamės tik menkiausiomis pastangomis. Griebiamės visokių argumentų, kad tik pasiteisintume ir galėtume sėdėti sudėję rankas, o šėtonas ir jo bendrai nesnaudžia. Atidžiai įsiklausykite ir apmąstykite, ką šv. Paulius rašė krikščionims vergams; jis skatino, kad jie paklustų savo šeimininkams: ne dėl akių tarnaudami, lyg žmonėms patikti norėdami, bet kaip Kristaus vergai, iš širdies vykdantys Dievo valią. Noriai tarnaukite kaip Viešpačiui, o ne žmonėms¹⁴. Koks geras patarimas tau ir man

Prašykime mūsų Viešpatį Jėzų Kristų šviesos ir melskime, kad padėtų mums kiekvieną akimirką atrasti dievišką prasmę, kuri mūsų profesinį pašaukimą paverčia mūsų pašaukimo į šventumą ašimi. Iš Evangelijos žinome, kad Jėzus buvo faber, filius Mariae¹⁵, dailidė, Marijos sūnus, todėl ir mes su šventu pasididžiavimu turime įrodyti, kad esame tikri darbininkai, esame vyrai ir moterys, kurie sunkiai triūsia

Kadangi mes visą laiką turime elgtis kaip Dievo pasiuntiniai, mums nevalia pamiršti, kad neištikimai Jam tarnaujame, jei apleidžiame savo pareigą, jei profesines priedermes atliekame paviršutiniškai, be įkarščio; jei kiti mato, kad esame veltėdžiai, nerūpestingi, lengvabūdžiai, apsileidėliai, tinginiai, nevykėliai… Tas, kuris blogai atlieka savo pareigas, lyg ir nesvarbias, sunkiai vykdys vidinio gyvenimo įsipareigojimus, kur kas sunkesnius. Kas ištikimas mažmožiuose, tas ištikimas ir didžiuose dalykuose, o kas nesąžiningas mažmožiuose, tas nesąžiningas ir dideliuose dalykuose¹⁶.

Darbą paversti malda

Dažnai primenu, jog kalbėdamiesi su Jėzumi, kuris iš tabernakulio mus mato ir girdi, mes negalime pasitenkinti beasmene malda; ir priduriu, kad norint, jog mūsų apmąstymas virstų pokalbiu su Viešpačiu, – tam žodžių triukšmas nereikalingas, – mes negalime būti beasmeniai, Jo akivaizdoje turime būti tokie, kokie esame, nesislėpti minioje, užplūdusioje bažnyčią, ar skęsti gausybėje tuščių žodžių, kurie sakomi ne iš širdies, o tik iš įpročio.

Dabar dar pridursiu, kad ir tavo darbas turi būti asmeninė malda; jis turi tapti didžiuoju pokalbiu su mūsų dangaus Tėvu. Jei tu sieki šventumo savo profesinėje veikloje, būtinai turėsi stengtis, kad darbas nebūtų anoniminė malda. Ir tavo pastangos neturėtų išsekti abejingai, monotoniškai triūsiant tarsi kapanojantis blausioje prieblandoje, nes tuojau dingtų ir dieviškasis akstinas, kuris įkvepia tavo kasdienį darbą.

Aš prisimenu savo keliones į frontą Ispanijos pilietinio karo metu. Neturėdamas jokių materialinių išteklių, keliaudavau pas tuos, kuriems reikėjo kunigo pagalbos. Tokiomis ypatingomis aplinkybėmis, kuriomis daugelis galbūt teisindavo savo apsileidimą ir nerūpestingumą, aš duodavau jiems ne tik asketinių patarimų. Tada, kaip ir šiandien, kamavo tas pats rūpestis, kurį prašau Viešpaties sužadinti ir kiekvienam iš jūsų; aš troškau jų sieloms gerovės ir džiaugsmo šioje žemėje, raginau juos neleisti laiko veltui, tuščiai, kad karas nebūtų bergždžias jų gyvenimo tarpsnis, prašiau daryti visa, kas įmanoma, kad tranšėjos ir sarginės netaptų jiems tarsi geležinkelio stočių laukimo sale, kur žmonės stumia laiką, laukdami traukinių, kurie, regis, niekada neatvyks…

Skatinau juos užsiimti kokia nors naudinga veikla, suderinama su karo tarnyba, pavyzdžiui, studijuoti, mokytis kalbų; patardavau, kad jie niekada nepaliautų būti Dievo žmonėmis ir stengtųsi, jog jų elgesys būtų operatio Dei, Dievo veikimas; ir susijaudindavau matydamas, kad šie jaunuoliai, atsidūrę sunkiose aplinkybėse, elgdavosi puikiai: tai bylojo apie jų vidinio gyvenimo tvirtumą.

Possumus²⁰ – Galime! Ir šią kovą galime laimėti Viešpačiui padedant. Būkite tikri, – nėra sunku savo darbą paversti pokalbiu – malda. Vos tik paaukoji savo darbą ir pradedi veikti, Dievas jau klauso ir drąsina. Pasinėrus į kasdienį darbą, siela taps kontempliatyvi. Tikime, kad Viešpats mus mato, skatina įveikti save ir siekti vis naujos pergalės: mažyčio pasiaukojimo, šypsenos įkyriam žmogui, pastangų pirmiausia kibti į nelabai malonų, bet skubesnį darbą, dirbti tvarkingai, parodyti atkaklumo, kai reikia atlikti pareigą, nors taip magėtų jos atsikratyti, neatidėti rytdienai to, ką reikia padaryti šiandien. Ir viską, kad nudžiugintume Dievą, mūsų Tėvą. O galbūt ant savo stalo ar mažiau į akis krintančioje vietoje pastatai kryželį, kuris yra tarsi tavo kontempliatyvios dvasios žadintojas, sielos ir proto vadovas, mokantis tave tarnauti.

Jei nuspręsi nesitraukdamas iš pasaulio, dirbdamas įprastinius darbus, eiti šiuo kontempliacijos keliu, netrukus pasijusi Mokytojo draugu, vykdančiu dieviškąją užduotį – atverti dieviškus žemės kelius visai žmonijai. Savo darbu tu padėsi Kristaus karalystei plėstis visuose žemynuose. Tavo darbo valandos viena po kitos bus paaukotos už tolimas, tikėjimui gimstančias tautas, Rytų tautas, kurioms trukdoma laisvai išpažinti savo tikėjimą, ir už senos krikščioniškosios tradicijos šalis, kuriose Evangelijos šviesa, regis, aptemo ir sielos skendi tamsybėje…

Taigi kokią vertę įgyja ta darbo valanda ir tavo pastangos padirbėti dar kelias akimirkas, kelias minutes, kad viską užbaigtum. Šitaip paprastai kontempliaciją tu paverti apaštalavimu, paklusdamas aukščiausiems savo širdies polėkiams, širdies, kuri plaka vienu ritmu su švelniausia ir gailestingiausia mūsų Viešpaties Jėzaus širdimi.