Punktų sąrašas

Vesti vaisius Dievui

Dabar apmąstykime palyginimą apie žmogų, kuris, iškeliaudamas į svetimą šalį, pašaukė tarnus ir pavedė jiems savo turtą¹⁷. Kiekvienam Jis patikėjo skirtingą sumą, kuria verstųsi Jam nesant. Man rodos, derėtų atkreipti dėmesį į tą, kuris gavo vieną talentą. Jo elgesį mano krašto žmonės pavadintų suktu. Jis galvojo, svarstė savo menku proteliu, kol ryžosi: nuėjo, iškasė duobę ir paslėpė šeimininko pinigus¹⁸.

Ką šis žmogus veiks, jei užkasė savo darbo įrankį? Jis neatsakingai pasirinko lengviausią kelią: grąžinti tik tai, kas jam buvo patikėta. Jis tuščiai leido minutes, valandas, dienas, metus – visą gyvenimą! Kiti atkakliai dirbo, vertėsi kaip įmanydami, rūpinosi grąžinti šeimininkui daugiau, negu gavo, nes nurodymas buvo labai konkretus: negotiamini dum venio¹⁹, imkitės darbo, kad gautumėte pelno, kol grįš šeimininkas. O šis žmogus nedaro nieko; vėjais leidžia savo gyvenimą.

Kaip apgailėtina gyventi tik stumiant laiką – veltui eikvojant Dievo lobį! Toks elgesys nepateisinamas. Tegul niekas nesako: aš turiu tik vieną talentą, nieko negaliu padaryti. Ir su vieninteliu talentu gali pagirtinai dirbti²⁰. Kaip liūdna, kad nepanaudojame visų sugebėjimų – mažų ar didelių, – kuriuos Dievas duoda žmogui, kad tarnautų sieloms ir visuomenei.

Krikščionis, dėl egoizmo išsisukinėdamas, slapstydamasis nuo darbų, būdamas aplaidus, taigi tuščiai leisdamas savo laiką žemėje, rizikuoja prarasti ir dangų. Mylintis Dievą Kristaus tarnybai atiduoda ne tik tai, ką turi, ne tik tai, kas yra – jis atiduoda patį save. Jam svetimas niekingas požiūris, verčiantis paisyti vien savo sveikatos, vardo, profesijos.

Mano, mano, mano… taip galvoja, sako ir daro daugelis! Kaip nepakenčiama! Šv. Jeronimas aiškina, jog tai, kas kalbama Šv. Rašte: „neleisk, kad širdis nukryptų į piktą (Ps 140,4)“ – iš tiesų atsitinka tiems, kurie prie puikybės nuodėmės priduria tinginystę ir nerūpestingumą²¹.

Tai vis puikybė be paliovos kartoja: aš, mano, aš… Ši yda paverčia žmogų nevaisingu kūriniu, užgesina jo troškimą dirbti Dievui, skatina tuščiai leisti laiką. Neprarask savo veiksmingumo, priešinkis savo egoizmui ir jį nugalėk. Tavo gyvenimas skirtas tau? Tavo gyvenimas skirtas Dievui, visų žmonių gerovei, iš meilės Viešpačiui. Iškask šį talentą! Pasistenk, kad jis būtų pelningas, ir pajusi džiaugsmą suvokęs, jog šiame antgamtiniame „versle“ nesvarbu, kad rezultatas nebus toks nuostabus, kokiu galėtų žavėtis žmonės šioje žemėje. Svarbiausia atsiverti visa savo esybe, paleisti į apyvartą visa, ką turime, nepaliaujamai stengtis, kad talentas duotų pelno, o mes patys – gerų vaisių.

Dievas galbūt mums dovanoja dar vienerius metus, kad Jam tarnautume. Nenorėk penkerių ar dvejų. Susitelk tik į vienerius, šiuos, kuriuos pradėjome. Neužkaskime jų – atiduokime Viešpačiui! Toks turi būti mūsų pasiryžimas.

Vėl jums primenu, kad mums duota labai nedaug laiko; tempus breve est²⁸, gyvenimas žemėje trumpas, bet turint tas priemones tereikia geros valios, kad pasinaudotume progomis, kurias Dievas teikia. Nuo tada, kai mūsų Viešpats atėjo į šį pasaulį, mums ir visiems kitiems prasidėjo palankus metas, išganymo diena²⁹. Nenusipelnykime Dievo Tėvo priekaišto, pasakyto Jeremijo lūpomis: net gandras padangėse žino, kada keliauti, burkuolis, kregždė ir gervė nujaučia laiką, kada sugrįžti, bet mano tauta nežino Viešpaties teisingumo!³⁰

Nėra nei blogų, nei netinkamų dienų: visos dienos yra geros tarnauti Dievui. Blogos dienos būna tik tos, kurias žmogus pats sugadina tikėjimo stoka, tingumu, neryžtingumu – tuo, kas jį atitraukia nuo darbo su Dievu, Dievui. Visuomet Viešpatį garbinsiu³¹! Laikas yra lobis, jis teka, srūva, bėga tarp mūsų pirštų kaip vanduo tarp uolų. Praeitis nutolo ir dabartis eina pro šalį. Rytojus greitai virs vakarykšte diena. Gyvenimas labai trumpas. Tačiau kiek daug galima padaryti per tą trumpą laiką iš meilės Dievui!

Joks pasiteisinimas negelbės. Viešpats mums davė viską: kantriai mokė, savo įsakymus išaiškino palyginimais ir nepaliaudamas mus ragino. Jis gali mums tarti kaip Pilypui: Jau tiek laiko aš su jumis, ir tu, Pilypai, vis dar manęs nepažįsti!³² Atėjo metas iš tiesų dirbti, nesugaišti per dieną nė akimirkos, mielai, džiaugsmingai nešti dienos ir kaitros naštą³³.

Darbą paversti malda

Dažnai primenu, jog kalbėdamiesi su Jėzumi, kuris iš tabernakulio mus mato ir girdi, mes negalime pasitenkinti beasmene malda; ir priduriu, kad norint, jog mūsų apmąstymas virstų pokalbiu su Viešpačiu, – tam žodžių triukšmas nereikalingas, – mes negalime būti beasmeniai, Jo akivaizdoje turime būti tokie, kokie esame, nesislėpti minioje, užplūdusioje bažnyčią, ar skęsti gausybėje tuščių žodžių, kurie sakomi ne iš širdies, o tik iš įpročio.

Dabar dar pridursiu, kad ir tavo darbas turi būti asmeninė malda; jis turi tapti didžiuoju pokalbiu su mūsų dangaus Tėvu. Jei tu sieki šventumo savo profesinėje veikloje, būtinai turėsi stengtis, kad darbas nebūtų anoniminė malda. Ir tavo pastangos neturėtų išsekti abejingai, monotoniškai triūsiant tarsi kapanojantis blausioje prieblandoje, nes tuojau dingtų ir dieviškasis akstinas, kuris įkvepia tavo kasdienį darbą.

Aš prisimenu savo keliones į frontą Ispanijos pilietinio karo metu. Neturėdamas jokių materialinių išteklių, keliaudavau pas tuos, kuriems reikėjo kunigo pagalbos. Tokiomis ypatingomis aplinkybėmis, kuriomis daugelis galbūt teisindavo savo apsileidimą ir nerūpestingumą, aš duodavau jiems ne tik asketinių patarimų. Tada, kaip ir šiandien, kamavo tas pats rūpestis, kurį prašau Viešpaties sužadinti ir kiekvienam iš jūsų; aš troškau jų sieloms gerovės ir džiaugsmo šioje žemėje, raginau juos neleisti laiko veltui, tuščiai, kad karas nebūtų bergždžias jų gyvenimo tarpsnis, prašiau daryti visa, kas įmanoma, kad tranšėjos ir sarginės netaptų jiems tarsi geležinkelio stočių laukimo sale, kur žmonės stumia laiką, laukdami traukinių, kurie, regis, niekada neatvyks…

Skatinau juos užsiimti kokia nors naudinga veikla, suderinama su karo tarnyba, pavyzdžiui, studijuoti, mokytis kalbų; patardavau, kad jie niekada nepaliautų būti Dievo žmonėmis ir stengtųsi, jog jų elgesys būtų operatio Dei, Dievo veikimas; ir susijaudindavau matydamas, kad šie jaunuoliai, atsidūrę sunkiose aplinkybėse, elgdavosi puikiai: tai bylojo apie jų vidinio gyvenimo tvirtumą.

Darbštumas, stropumas

Yra dar kitos dvi žmogiškosios dorybės – darbštumas ir stropumas, susipinančios į vieną – norą, pastangas kuo geriau panaudoti gabumus, kuriuos gavome iš Dievo. Tai dorybės, nes skatina gerai užbaigti tai, kas pradėta. O darbas, kaip nuolat kartoju nuo 1928 metų, nėra nei nelaimė, nei bausmė už nuodėmę. Apie tai, dar prieš Adomui sukylant prieš Dievą, rašoma Pradžios knygoje⁹. Pagal Dievo planą žmogus turėjo dirbti be atvangos, savo triūsu prisidėdamas prie didžiojo kūrimo darbo.

Darbštuolis gerai išnaudoja laiką, kuris yra ne tik pinigai, bet ir šlovė Dievui! Jis daro tai, ką reikia daryti, sutelkia jėgas ir dėmesį į darbą ne todėl, kad taip įpratęs ar kad prastumtų laiką, bet todėl, kad viską yra ramiai pasvėręs ir apmąstęs. Todėl jis yra ir stropus¹⁰. Žodis diligente primena lotynišką jo kilmę. Jis kilęs iš veiksmažodžio diligo, reiškiančio mylėti, vertinti, kruopščiai ir atidžiai pasirinkti. Stropus ne tas, kuris skuba, o tas, kuris dirba su meile, rūpestingai, tobulai.

Mūsų Viešpats, tobulas žmogus, pasirinko amatininko darbą, kurį, kaip ir kiti, dirbo uoliai, su meile visus metus, praleistus žemėje. Žmogiškas ir dieviškas Jo darbas mums aiškiai parodė, kad kasdienė veikla nėra beprasmiška, kad tai mūsų šventėjimo pagrindas, nuolatinė proga bendrauti su Dievu, savo proto ar rankų darbu Jį šlovinti ir garbinti.