Punktų sąrašas

«Dievo bičiuliai » 5 punkto (-ų) dalykas yra Darbas → pavyzdingumas.

Kovokite su pernelyg dideliu pataikavimu sau, būkite sau reiklūs Kartais per daug rūpinamės savo sveikata, poilsiu, nors jo ir reikia, būtent todėl kad, atgavę jėgas, galėtume vėl kibti į darbą. Bet poilsis, – kaip rašiau prieš daugelį metų, – nėra dykinėjimas: tai atokvėpis užsiimant veikla, kuriai reikia mažiau pastangų.

Kartais randame įvairiausių pateisinimų savo tingumui, atsainumui. Mes užmirštame šventą atsakomybę, gulančią ant mūsų pečių. Tenkinamės tik menkiausiomis pastangomis. Griebiamės visokių argumentų, kad tik pasiteisintume ir galėtume sėdėti sudėję rankas, o šėtonas ir jo bendrai nesnaudžia. Atidžiai įsiklausykite ir apmąstykite, ką šv. Paulius rašė krikščionims vergams; jis skatino, kad jie paklustų savo šeimininkams: ne dėl akių tarnaudami, lyg žmonėms patikti norėdami, bet kaip Kristaus vergai, iš širdies vykdantys Dievo valią. Noriai tarnaukite kaip Viešpačiui, o ne žmonėms14. Koks geras patarimas tau ir man

Prašykime mūsų Viešpatį Jėzų Kristų šviesos ir melskime, kad padėtų mums kiekvieną akimirką atrasti dievišką prasmę, kuri mūsų profesinį pašaukimą paverčia mūsų pašaukimo į šventumą ašimi. Iš Evangelijos žinome, kad Jėzus buvo faber, filius Mariae15, dailidė, Marijos sūnus, todėl ir mes su šventu pasididžiavimu turime įrodyti, kad esame tikri darbininkai, esame vyrai ir moterys, kurie sunkiai triūsia

Kadangi mes visą laiką turime elgtis kaip Dievo pasiuntiniai, mums nevalia pamiršti, kad neištikimai Jam tarnaujame, jei apleidžiame savo pareigą, jei profesines priedermes atliekame paviršutiniškai, be įkarščio; jei kiti mato, kad esame veltėdžiai, nerūpestingi, lengvabūdžiai, apsileidėliai, tinginiai, nevykėliai… Tas, kuris blogai atlieka savo pareigas, lyg ir nesvarbias, sunkiai vykdys vidinio gyvenimo įsipareigojimus, kur kas sunkesnius. Kas ištikimas mažmožiuose, tas ištikimas ir didžiuose dalykuose, o kas nesąžiningas mažmožiuose, tas nesąžiningas ir dideliuose dalykuose16.

Kalbu jums ne apie tariamus idealus. Kalbu apie labai konkrečius, labai svarbius dalykus, kurie gali pakeisti pačią pagoniškiausią ir dieviškiems reikalavimams priešiškiausią aplinką, kaip tai atsitiko mūsų Išganymo eros pradžioje. Įsiklausykite į tų laikų nežinomo autoriaus žodžius, apibendrinančius mūsų pašaukimo didybę: Krikščionys pasauliui yra tai, kas siela – kūnui. Jie gyvena pasaulyje, bet nėra supasaulėję,kaip ir siela glūdi kūne, bet ji nėra kūniška. Jie esti kiekvienoje tautoje, kaip siela – kiekvienoje kūno dalyje. Jie veikia savo vidiniu gyvenimu nepastebimai, kaip siela – savo esme... Jie kaip keliaujantys maldininkai tarp nykstančių daiktų, tikėdami dangaus amžinumu, kaip nemirtinga siela dabar turi mirtingą buveinę. Persekiojimai diena po dienos didina jų skaičių, kaip apsimarinimas gražina sielą… Ir jiems neleidžiama išsižadėti savo misijos žemėje, kaip sielai ne valia savo noru atsiskirti nuo kūno17

Taigi klystume, jei nesirūpintume žemiškais reikalais: ir čia Viešpats mūsų laukia. Būkite tikri, kad per kasdienio gyvenimo aplinkybes, – Apvaizdos, Jos begalinio išmintingumo siųstas arba leistas, – mes, žmonės, turime priartėti prie Dievo. Nepasieksime šio tikslo, jei nesistengsime darbo atlikti iki galo, jei prarasime tą žmogišką ir antgamtinį įkarštį, su kuriuo ėmėmės darbo; jei neįvykdysime savo užduoties taip, kaip geriausias iš mūsų kolegų, ir net geriau nei geriausias, – aš manau, kad taip ir bus, jei tikrai to norite, – nes panaudosime visas garbingas žemiškąsias ir būtinas dvasines priemones, kad dovanotume Viešpačiui kruopščiai, kone tobulai atliktą darbą.

Mes tikime, kad Dievas yra visur. Todėl dirbame laukus šlovindami Viešpatį, skrodžiame jūras ir atliekame visus kitus darbus garbindami jo gailestingumą18. Tad kiekvieną akimirką esame susivieniję su Dievu. Net jei būtumėt atskirti, atsidurtumėte ne savo įprastinėje aplinkoje, kaip tie jaunuoliai tranšėjose, – gyvensite Viešpatyje Kristuje per tą nuolatinį ir uolų savo darbą, kurį pavertėte malda, nes pradėjote ir baigėte Dievo Tėvo, Dievo Sūnaus ir Dievo Šventosios Dvasios akivaizdoje.

Bet nepamirškite, kad gyvenate ir žmonių akivaizdoje ir kad jie laukia iš jūsų, – iš tavęs – krikščioniško liudijimo. Todėl savo profesinės veiklos baruose, turime dirbti taip, kad mums netektų raudonuoti prieš tuos, kurie mus pažįsta ir myli, ir kad mūsų darbas nekeltų juoko kitiems. Jei elgsitės pagal dvasią, kurią bandau jums įskiepyti, nenuvilsite tų, kurie jumis pasikliauja, ir jums nereikės gėdytis. Jūsų neištiks tai, kas ištiko vieną Evangelijos palyginimo veikėją, kuris užsimojo pastatyti bokštą; žmonės matydami padėjus pamatą ir nebaigus darbo, iš jo šaipėsi: ,,Šitas žmogus pradėjo statyti ir neįstengia baigti“19.

Būkite tikri: jei neprarasite antgamtinio požiūrio, visada užbaigsite savo darbą, savo katedrą iki paskutinio akmens.

Tačiau pasitaiko, kad kai kurie geri žmonės, tikriau – geruoliai, lengvai pažada skleisti kilnų mūsų tikėjimo idealą, tačiau savo profesinį darbą atlieka paviršutiniškai, aplaidžiai. Susidūrę su tokiais fasadiniais krikščionimis, turime jiems padėti švelniai ir aiškiai ir, jei reikia broliškai įspėti, kaip mus moko Evangelija: Broliai, jei kurį žmogų ištiktų nelaimė nusidėti, jūs, dvasios žmonės, pamokykite tokį romiai. Bet žiūrėk, kad ir pats neįpultum į pagundą Nešiokite vieni kitų naštas, ir taip įvykdysite Kristaus įstatymą22. O jei šie žmonės, laikantys save katalikais, yra vyresnio amžiaus, turi daugiau nei mes patirties ar užima atsakingas pareigas, juo labiau turime kalbėti, aiškinti, kad pasitaisytų, kad stengtųsi geriau dirbti. Tačiau jų nežemindami, kaip darytų geras šeimos tėvas ar mokytojas.

Apmąstykite jaudinantį šv. Pauliaus elgesį: Jūs patys žinote, kaip reikia sekti mumis. Mes gi pas jus netinginiavome ir nevalgėme veltui kieno nors duonos, bet su triūsu ir prakaitu darbavomės dieną naktį, kad tik neapsunkintume nė vieno jūsų; ir ne todėl, kad neturėtume teisės taip daryti, bet norėdami duoti jums pavyzdį, kad galėtumėte mumis sekti. Dar būdami pas jus, skelbėme: ,,Kas nenori dirbti, tenevalgo“23.

Iš meilės Dievui, iš meilės sieloms ir atsiliepdami į savo krikščioniškąjį pašaukimą, turime rodyti pavyzdį. Kad nepapiktintumėte kitų ir patys netaptumėte moralinio sugedimo priežastimi, kad nekiltų nė menkiausio įtarimo, jog Dievo vaikai yra nerūpestingi arba nevykėliai, turite jausti atsakomybę už savo elgesį. Ir valstietis, kuris aria žemę, nuolat širdyje kreipdamasis į Dievą, ir dailidė, ir kalvis, tarnautojas, inteligentas – visi krikščionys, – turi būti pavyzdys savo kolegoms. Ir jokios puikybės, nes gerai žinome, kad tik Dievas padės mums pasiekti pergalę, nes mes nes vieni, nuo jo atsiskyrę, nieko nuveikti negalime24. Taigi kiekvienas, triūsdamas savo vietoje, kurią užima visuomenėje, turi jausti pareigą daryti Dievo darbą, visur skleidžiantį Viešpaties ramybę ir džiaugsmą. Tobulas krikščionis visada kupinas ramybės ir džiaugsmo. Ramybės, nes jaučiasi esąs Dievo akivaizdoje, džiaugsmo – nes Dievo apdovanotas. Toks krikščionis yra tikrai karališkasis asmuo, Dievo šventasis kunigas25.

Pastabos
14

Ef 6,6–7.

15

Mk 6,3.

16

Lk 16,10.

Šventojo Rašto tekstų rodyklė
Pastabos
17

Epistola ad Diognetum, 6 (PG 2, 1175).

Pastabos
18

Šv. Klemensas Aleksandrietis, Stromata, 7, 7 (PG 9, 451).

19

Lk 14,29–30.

Šventojo Rašto tekstų rodyklė
Pastabos
22

Gal 6,1–2.

23

2 Tes 3,7–10.

Šventojo Rašto tekstų rodyklė
Pastabos
24

Žr. Jn 15,5.

25

Šv. Klemensas Aleksandrietis, Stromata, 7, 7 (PG 9, 451).

Šventojo Rašto tekstų rodyklė