Punktų sąrašas

Neslepiu nuo jūsų, kad per visus šiuos metus ne vienas žmogus ateidavo pas mane pasidalyti sielvartu: Tėve, aš nežinau, kas man yra, jaučiuosi nuvargęs ir atšalęs; mano pamaldumas, iki šiol toks tvirtas ir tyras, dabar man atrodo lyg apsimetinėjimas ar komedija… Ir tiems, kurie tai išgyvena, ir jums visiems aš sakau: komedija? Puiku! Viešpats žaidžia su mumis kaip tėvas su savo vaikais.

Šventajame Rašte skaitome: ludens in orbe terrarum¹⁷, Jis linksminasi visoje žemėje. Bet Dievas mūsų neapleidžia, nes tučtuojau pridedama: deliciae meae esse cum filiis hominum¹⁸, – džiaugiasi lankydamas žmonių vaikus. Viešpats žaidžia su mumis. Kai mums atrodo, kad apsimetinėjame, nes esame be ūpo, kai jaučiamės šalti ir apatiški, kai pasidaro sunku atlikti savo pareigas ar siekti dvasinių tikslų, kuriuos sau iškėlėme, tuomet galvokime, kad Dievas žaidžia su mumis, tikėdamasis, jog mes grakščiai suvaidinsime savo „komediją“.

Galiu pasakyti, kad kartais Viešpats man suteikdavo gausių malonių, bet dažniausiai dirbdavau ne pagal savo polinkius. Daug ką darydavau ne todėl, kad man patinka, o todėl, kad tai turiu daryti iš Meilės. Bet, tėve, ar galima apsimetinėti Dievo akivaizdoje? Ar tai nėra veidmainiavimas? Būk ramus, tau atėjo laikas dalyvauti žmogiškojoje komedijoje stebint dieviškajam žiūrovui. Ištverk. Tėvas, Sūnus ir Šventoji Dvasia atidžiai stebi tavo spektaklį, todėl viską daryk iš meilės Dievui, kad Jį pamalonintum, nors tau ir būtų sunku.

Kaip gražu būti Dievo žonglieriumi! Kaip nuostabu iš Meilės pasiaukojamai suvaidinti šią komediją be menkiausio asmeninio pasitenkinimo, kad patiktų Dievui, mūsų Tėvui, kuris žaidžia su mumis! Pažvelk į Dievą ir sakyk Jam: šito daryti nenoriu, bet paaukosiu Tau. Ir imkis iš tiesų šio darbo, net jei ir manai, kad tai tik komedija. Palaiminta komedija! Ir patikėk: tai ne apsimetinėjimas, ne veidmainystė, nes veidmainių vaidinimui reikia publikos. Be to, leisk tau priminti, kad šios komedijos, mūsiškės komedijos, žiūrovai yra Tėvas, Sūnus ir Šventoji Dvasia, Švenčiausioji Mergelė, šv. Juozapas, visi dangaus angelai ir šventieji. Vienintelis mūsų vidinio gyvenimo reginys – Kristus, kuris praeina quasi in occulto¹⁹,tarsi slapčiomis.

Be to, juk žinote, kaip sunku išvengti mėgdžiojimo. Žmonės net nesąmoningai mėgdžioja vieni kitus. Ar mes atmesime kvietimą sekti Jėzų? Kiekvienas stengiasi bent kiek panašėti į tą, kuris jį traukia, panašėti į pasirinktą pavyzdį. Mūsų elgesys priklauso nuo idealo, kurį kiekvienas iš mūsų yra susikūręs. Mūsų Mokytojas – Kristus: Dievo Sūnus, Švenčiausiosios Trejybės Antrasis Asmuo. Sekdami Kristų, gauname nuostabią galimybę dalyvauti meilės vyksme, kuris yra Vieno ir Trejybinio Dievo slėpinys.

Jei kartais jums pritrūksta jėgų sekti Jėzaus Kristaus pėdomis, tarkite keletą nuoširdžių žodžių tiems, kurie Jį gerai pažino, kai Jis buvo šioje žemėje. Pirmiausia Marijai, kuri Jį pagimdė mums. Taip pat apaštalams. Tarp atėjusių per šventes pagarbinti Dievo buvo ir graikų. Jie kreipėsi į Pilypą, kilusį iš Galilėjos miesto Betsaidos, prašydami: „Gerbiamasis, mes norėtume pamatyti Jėzų!“ Pilypas nuėjo ir pasakė Andriejui, paskui jie abu – Andriejus ir Pilypas – atėję pranešė Jėzui²⁷. Ar tai nepadrąsina mūsų? Šie svetimšaliai, nedrįsdami patys prisistatyti Mokytojui, ieško gero tarpininko.

Švenčiausioji Trejybė

Pradėjome melstis kalbėdami nuoširdžias, paprastas maldas, išmoktas vaikystėje, ir norėtume niekada jų nepamiršti. Malda, gimusi iš vaikiško naivumo, dabar rami ir stipri liejasi plačia vaga, nes auga draugystė su Tuo, kuris sakė: Aš esu kelias²⁸. Jei taip mylime Kristų, jei su dieviška drąsa slepiamės žaizdoje, kurią ietis atvėrė Jo šone, išsipildys Mokytojo pažadas: Jei kas mane myli, laikysis mano žodžio, ir mano Tėvas jį mylės; mes pas jį ateisime ir apsigyvensime.²⁹

Taigi mūsų širdis turi skirti ir garbinti kiekvieną dieviškąjį Asmenį. Taip siela atranda antgamtinį gyvenimą, kaip kad Dievo sukurta būtybė pamažu atranda pasaulį. Bendraudama su Tėvu, Sūnumi ir Šventąja Dvasia, siela atsiveria Dvasios gaivintojos veikimui, Dvasios, kuri mums dovanoja save, nors ir nesame nusipelnę, – tai antgamtinės dovanos ir dorybės!