Punktų sąrašas

Pamaldumas – vaikų meilės išraiška

Pamaldumas, kylantis iš dieviškosios mūsų sūnystės, yra esminė sielos nuostata, pakeičianti visą būtį – persunkianti visas mintis, troškimus, visus širdies polėkius. Ar esate matę, kaip vaikai nesąmoningai mėgdžioja savo tėvus, jų gestus, poelgius?

Taip daro ir geras Dievo vaikas. Nelabai suvokdami nei kaip, nei kokiu būdu pasiekiame nuostabaus sudievinimo, kuris mums padeda įvykius vertinti antgamtiniu tikėjimo požiūriu. Dėl to visus žmones imame mylėti taip, kaip juos myli mūsų dangaus Tėvas, o svarbiausia, jog kasdien vis labiau stengiamės artėti prie Viešpaties. Pabrėžiu: nesvarbu, kad esame silpni – mylinčios mūsų Tėvo rankos mus pakylėja aukštyn.

Esate pastebėję, kad vaikas ir suaugęs griūva skirtingai. Vaikams pargriūti vieni niekai: jiems tai nutinka dažnokai! Jei pargriuvęs vaikas pradeda žliumbti, tėvas pamoko: vyrai neverkia. Viskas baigiasi tuo, kad berniūkštis nurimsta, stengdamasis įtikti tėvui.

Užtat pažiūrėkite, kas būna, kai netekęs pusiausvyros pargriūva ant žemės suaugęs žmogus. Tikrai smagiai nusikvatotume, jei nesulaikytų užuojauta. Be to, kritimas gali turėti sunkių padarinių, juk senam žmogui kaulų lūžiai kartais pražūtingi. Vidiniame gyvenime mes visi turėtume būti quasi modo geniti infantes, kaip maži vaikai, kurie atrodo tarsi guminiai: jie džiūgauja net pargriuvę; jie tuoj pat atsikelia ir toliau juda kruta, nes žino, kad tėvai juos visada paguos.

Jei bandysime daryti kaip jie, klaidingi ir, beje, neišvengiami mūsų klaidingi žingsniai ir vidinio gyvenimo nesėkmės niekada nesukels kartėlio. Žinoma, mums bus skaudu, tačiau nepulsime į neviltį; šypsena suspindės mūsų lūpose, kai prisiminsime, kad esame mūsų Tėvo vaikai, apgaubti Jo Meilės, Jo didingumo, begalinės išminties ir gailestingumo. Per visus tarnavimo Viešpačiui metus aš išmokau būti Dievo vaiku. Dėl to ir jūsų prašau: būkite quasi modo geniti infantes, vaikai, trokštantys Dievo žodžio, Dievo duonos, Dievo maisto, Dievo tvirtumo, kad nuo šiol elgtumėtės kaip tikri krikščionys.

Jubilate Deo. Exsultate Deo adiutori nostro²⁰. Smagiai giedokite Dievui, mūsų gynėjui, šaukite iš džiaugsmo Jokūbo Dievui! Jėzau, tas, kuris to nesupranta, nieko neišmano nei apie meilę, nei apie nuodėmes, nei apie menkumą! Aš tesu vargšas žmogus ir žinau, kas yra nuodėmės, meilė ir menkumas. Ar žinote, ką reiškia būti pakylėtam iki Dievo širdies? Ar suprantate, kad siela susitinka su Viešpačiu, atveria Jam savo širdį, išsako savo skundus? Pavyzdžiui, aš aimanuoju, kai Viešpats pasiima jaunus žmones, kurie žemėje dar būtų galėję Jam tarnauti ir Jį mylėti daugelį metų; nes aš to nesuprantu. Tačiau mano dejonės kupinos pasitikėjimo Dievu, nes žinau – jei išsprūsiu iš Dievo glėbio, tučtuojau suklupsiu. Štai kodėl be išlygų priimdamas dangaus sumanymus, sakau: teišsipildo, tebūnie amžinai pašlovinta ir išaukštinta teisingiausioji ir maloniausioji Dievo valia. Amen. Amen.

Taip elgtis mus moko Evangelija. Štai švenčiausias/didžiausias sumanimas ir apaštalinio darbo veiksmingumo šaltinis. Štai mūsų meilės ir Dievo vaikų ramybės šaltinis, kelias, kuriuo galime skleisti žmonėms eidami meilumą ir ramybę. Tik taip savo dienas užbaigsime kupini Meilės, nes būsime pašventinę savo darbą, jame ieškodami paslėpto dieviškųjų dalykų džiaugsmo. Elgsimės kaip vaikai, kupini švento akiplėšiškumo, nesigėdydami, neveidmainiaudami kaip suaugusieji, kurie bijo grįžti pas tėvą, nes patyrė nuopuolio kartėlį.

Baigiu Viešpaties sveikinimu, kurį šiandien skaitėme šventojoje Evangelijoje: Pax vobis! Ramybė jums! Mokiniai nudžiugo, išvydę Viešpatį²¹, Viešpatį, kuris mus veda pas Tėvą.

Malda – dialogas

Mes jau pradėjome eiti maldos keliu. Kaip jį tęsti? Juk ne sykį esate pastebėję, kiek daug žmonių, vyrų ir moterų tartum kalbasi patys su savimi ir patenkinti savęs klausosi? Liejasi beveik nenutrūkstamas žodžių srautas, monologas: jie be atvangos kalba apie savo rūpesčius, problemas, bet nė nemėgina jų iš tikrųjų spręsti, galbūt teskatinami tik liguisto troškimo sukelti gailestį ar susižavėjimą. Ir, atrodo, nieko daugiau jiems nereikia.

Trokšdami iš tiesų atverti savo širdį, jei esame paprasti ir nuoširdūs, prašysime mus mylinčių ir suprantančių – tėvo, motinos, žmonos, vyro, brolio, draugo – patarimo. Tai jau dialogas, nors dažnai mes labiau norėtume patys išsilieti, papasakoti, kas mums atsitiko, negu klausytis kitų. Pradėkime bendrauti su Dievu neabejodami, kad Jis ne tik mūsų klausosi, bet ir mums atsako; ir mes Jo atidžiai klausysimės ir atsiversime nuolankiam pokalbiui, patikėsime Jam visa, kas kirba mūsų galvoje ir širdyje, – džiaugsmą, liūdesį, viltis, širdgėlą, sėkmes, praradimus, viską, net menkiausias kasdienybės smulkmenas. Nes būsime patyrę, kad visa, kas rūpi mums, domina ir mūsų dangiškąjį Tėvą.

Nugalėkite tingumą ir išglebimą ir vykite šalin klaidingą mintį, kad malda gali palaukti. Neatidėliodami rytdienai, semkimės iš šio malonių šaltinio. Dabar pats tinkamiausias laikas. Dievas, su didžiausia meile žvelgiantis į kiekvieną mūsų dieną, išklauso asmeniškiausias maldas, ir aš vėl jums tvirtinu: tu ir aš, mes turime pasitikėti Juo, kaip pasitikima broliu, draugu, tėvu. Sakyk Jam – kaip Jam sakau aš, – kad Jis yra Didybė, Gerumas, Gailestingumas. Ir pridurk: štai kodėl aš noriu pamilti Tave, nors mano elgesys šiurkštus, nors vargšės mano rankos sugrubusios nuo gyvenimo šioje žemėje.

Taigi, gal ir patys to nepastebėdami, mes eisime ryžtingu dievišku tempu, tvirtai tikėdami, kad Viešpačiui globojant net skausmas, pasiaukojimas, kančios yra malonios. Koks stiprus Dievo vaikas, žinodamas, jog yra taip arti Tėvo! Todėl, kad ir kažin kas atsitiktų, esu nepalaužiamas, saugus su Tavimi, Viešpatie ir mano Tėve, kuris esi uola ir tvirtovė²⁰.

Nepagailėkime bendravimui su Dievu bent kelių valandėlių kasdien: tegu mūsų mintys kyla į Jį, ir nereikia žodžių, nes jie skamba širdyje. Skirkime šiai pamaldumo praktikai pakankamai laiko; jei galima, nustatytu metu; šalia tabernakulio, būdami su Tuo, kuris čia pasiliko iš Meilės. O jeigu taip neįmanoma, melskitės bet kur, nes mūsų Dievas neapsakomu būdu yra mūsų sieloje, kai ji malonės būsenoje. Ir vis dėlto aš tau patariu, kai tik gali, eik į maldai skirtą vietą, nevadinu jos koplyčia, norėdamas pabrėžti, jog čia nereikia oficialumo, deramo ceremonijoms, šioje vietoje susikaupę kelkite savo mintis į dangų, tikėdami, kad Jėzus Kristus mus mato, girdi ir mūsų laukia; kad Jis tikrai yra tabernakulyje, pasislėpęs Švenčiausiajame Sakramente.

Kiekvienas iš jūsų gali, jei tik nori, rasti savo paties būdą kalbėti su Dievu. Aš nemėgstu kalbėti nei apie kokius nors metodus ar formuluotes – nenoriu nė vieno varžyti, tik stengiuosi drąsinti visus, kad prisiartintų prie Viešpaties, gerbdamas kiekvieną sielą, kokia ji yra, su jai būdingomis savybėmis. Prašykite Viešpaties, kad Jo sumanymai įsismelktų į mūsų gyvenimą: ne tik į protą, bet ir giliai į širdį, ir į visus darbus. Patikėkite, taip jūs išvengsite daugybės nemalonumų ir sielvartų, kylančių iš egoizmo, ir turėsite jėgų skleisti aplink save gėrį. Kiek prieštaravimų išnyksta, kai dvasiškai esame arti prie Dievo, kuris mūsų niekada neapleidžia! Atsinaujina Jėzaus meilė saviškiams, ligoniams, luošiesiems; Jėzaus, kuris klausia: kas tau atsitiko? – Man atsitiko… – ir netrukus nušvinta šviesa ar bent ateina susitaikymas ir ramybė.

Skatindamas išsipasakoti Mokytojui, turiu galvoje tavo asmeninius sunkumus, nes dauguma kliūčių kelyje į laimę atsiranda iš daugiau ar mažiau slepiamos puikybės. Mes įsivaizduojame esą ypatingi, apdovanoti nepaprastomis savybėmis; ir jei kiti apie mus taip nemano, jaučiamės pažeminti. Puiki proga melstis ir pasitaisyti tvirtai tikint, kad niekada nėra vėlu keisti kryptį. Tačiau labai gerai tą kryptį pradėti keisti kuo anksčiau.

Malda, malonei padedant, puikybę gali paversti nuolankumu. Ir sieloje gimsta tikras džiaugsmas; nors dar tebematome purvą ant savo sparnų, džiūstantį mūsų apgailėtino skurdo purvą. Vėliau, kai apsimarinsime, šis purvas nubyrės, ir galėsime skristi labai aukštai, nes Dievo gailestingumo vėjas mums bus palankus.

Gyvoji malda

Turiu tad keltis ir išvaikščioti miestą, gatves ir aikštes, turiu ieškoti to, kurį myli mano širdis³⁴. Ir ne tik miestą: išvaikščiosiu pasaulį skersai išilgai, visas tautas, visas šalis, visus kelius ir takus, kad rasčiau sielos ramybę. Ir randu ją kasdieniuose darbuose, kurie man nėra pančiai, o priešingai – būdas ir dingstis vis labiau mylėti Dievą ir vis labiau su Juo susivienyti.

Ir kai mus kamuoja nusivylimo pagunda, vidiniai prieštaravimai, negandos, kai sielą apniaukia tamsa, psalmininkas į mūsų lūpas ir protą įdeda tokius žodžius: Būsiu su juo varge³⁵. O Jėzau, ko vertas mano kryžius palyginti su Tavuoju! Kokie menki mano įdrėskimai palyginti su tavo žaizdomis! Kokia nesunki ta našta, kurią uždėjai man ant pečių, palyginti su Tavo didžiule, tyra, begaline Meile. Jūsų širdys, kaip ir manoji, prisipildo švento troškimo, kai savo darbais liudijame Jam, kad sergame iš meilės³⁶.

Tada imame trokšti Dievo, norime suprasti Jo ašaras, išvysti Jo šypseną, veidą... Manau, jog geriausiai tai išreikšime – vėl drauge su Šventuoju Raštu pakartodami: Kaip elnė ilgisi vandens, taip aš ilgiuosi tavęs, Dieve.³⁷ Ir siela, susiliejusi su Dievu, įgyja dieviškumo: krikščionis tampa keliautoju, trokštančiu atsigerti šaltinio vandens³⁸.

Kasdienis gyvenimas

Dar kartą pabrėžiu, – krikščioniškasis gyvenimo būdas, apie kurį kalbu, nėra kuo nors ypatingas. Tegul kiekvienas iš mūsų pamąsto, ką Dievas jam padarė, ir kaip jis į tai atsiliepė. Jei drąsiai ir rimtai apsvarstysime savo elgesį, suprasime, ko mums dar trūksta. Vakar mane labai sujaudino pasakojimas apie vieną japonų katechumeną, kuris mokė katekizmo dar nepažįstančius Kristaus. Ir man buvo gėda. Mums reikia daugiau tikėjimo, daug daugiau tikėjimo! Ne tik tikėjimo, bet ir kontempliacijos.

Susikaupę įsiklausykite į dieviškąjį pamokymą, kuris pripildo sielą ir nerimo, ir tarsi medus saldumo: redemi te, et vocavi te nomine tuo: meus es tu⁴⁰. Aš atpirkau tave; pašaukiau tave vardu, ir tu esi mano. Nesisavinkime iš Dievo to, kas Jam priklauso. Iš Dievo, kuris mus taip mylėjo, kad netgi numirė dėl mūsų, kuris prieš pasaulio sukūrimą iš visos amžinybės pasirinko mus, kad būtume šventi Jo akivaizdoje⁴¹, Dievo, kuris mums nuolat teikia progų apsivalyti ir Jam save atiduoti.

O jeigu dar kirba kokia abejonė, iš Jo lūpų išgirstame kitą argumentą: Ne jūs mane išsirinkote, bet aš jus išsirinkau ir paskyriau, kad eitumėte, duotumėte vaisių ir jūsų vaisiai išliktų⁴², kontempliatyvių sielų darbo vaisiai.

Taigi mums reikia tikėjimo, antgamtinio tikėjimo. Kai tikėjimas susilpnėja, žmogui ima rodytis, kad Dievas toli, kad per mažai rūpinasi savo vaikais. Ir religija jam tarsi kažkoks priedas, tarsi šiaudas, kurio stveriesi, kai nėra kitokios išeities, kai nesuprasdamas dėl ko laukia didingų apsireiškimų, stebuklingų įvykių. O kai žmogaus siela gyvena tikėjimu, žmogus suvokia, kad krikščionio kelias netolina jo nuo kasdienio, įprasto gyvenimo. Ir kad didelis šventumas, kurio Dievas mūsų prašo siekti, slypi mažuose kasdieniuose dalykuose, čia ir dabar.