Punktų sąrašas

Krikščioniškojo gyvenimo nuoseklumas

Man būna labai liūdna, kai sužinau, kad koks nors katalikas, Dievo vaikas, per krikštą pašauktas būti kitu Kristumi, ramina sąžinę formaliu pamaldumu, religingumu: meldžiasi retkarčiais, tik tada, kai tikisi kokios naudos, dalyvauja šv. Mišiose tik privalomų švenčių dienomis, ir dar ne visada, nors neužmiršta laiku nuraminti savo alkio, iškeičia tikėjimą į lėkštę lęšių, kad tik neprarastų savo padėties... O paskui toks žmogus nesivaržydamas arba net skandalingai dangstosi krikščionio etikete, norėdamas save išaukštinti. Ne! Nesitenkinkime etiketėmis. Noriu, kad būtumėte vientisi krikščionys – nuo galvos iki kojų, o kad tokie taptumėte, turite be kompromisų ieškoti tinkamo dvasinio peno.

Žinote iš savo patirties, ir, norėdamas jus apsaugoti nuo nusivylimo, dažnai jums kartojau, kad vidinis gyvenimas – kasdien pradėti ir vėl pradėti, ir širdyje, kaip ir aš, pripažįstate, jog turime nuolatos kovoti su savimi. Darydami sąžinės apyskaitą tikriausiai pastebėjote (ir man taip būna, – atleiskite, jog dažnai miniu save, bet, kalbėdamasis su jumis, mintyse tariuosi su Viešpačiu, ko reikia mano sielai), kad jus nuolat ištinka mažytės nesėkmės, ir kartais jums dingojasi, kad jos milžiniškos, nes akivaizdžiai atskleidžia meilės, savęs atsižadėjimo, pasiaukojimo, jautrumo stoką. Sužadinkite savyje troškimą pasitaisyti, nuoširdų gailestį, bet nepraraskite ramybės.

Et viam Dei in veritate doces¹³; mokyti, mokyti, mokyti: rodyti Dievo kelią ištikimiausiai laikantis tiesos. Neturėtume baimintis, kad kiti matys tavo, taip pat ir mano trūkumus; noriu apie juos viešai prabilti, papasakoti apie savo kovą dėl ištikimybės Viešpačiui, apie troškimą pasitaisyti vienoje ar kitoje srityje. Pastangos nugalėti ir išnaikinti tas silpnybes jau ir bus gairės, vedančios į dieviškus takus: pirmiausia, nepaisydami akivaizdžių klaidų, liudykime savo gyvenimu; antra, skleiskime doktriną, – kaip mūsų Viešpats, kuris coepit facere et docere¹⁴ – pradėjo nuo darbų, o tik vėliau ėmė mokyti.

Dar sykį patvirtinu, kad aš, jums bylojantis kunigas, labai jus myliu, ir kad Dangiškasis Tėvas myli jus dar labiau, nes yra be galo geras ir tėviškas; patikinu jus, kad už nieką negaliu jums priekaištauti, vis dėlto manau, jog turiu padėti jums mylėti Jėzų Kristų ir Bažnyčią, Jo kaimenę. Iš tikrųjų manau, kad šioje srityje manęs nepranoksite; galite man prilygti, bet nepralenksite. Kai savo pamoksle arba šiaip su jumis kalbėdamasis iškeliu aikštėn kokią nors klaidą, visai nenoriu jūsų užgauti, tik trokštu, kad mes dar karščiau mylėtume Viešpatį. Ir primygtinai ragindamas puoselėti dorybes, nepamirštu, jog tai neatidėliotinai svarbu ir man.

Kartą girdėjau vieną neatsakingą žmogų sakant, jog klaidų patirtis tik pastūmėja šimtąsyk kartoti tą pačią klaidą. O aš sakau, kad išmintingam žmogui nesėkmės atneša naudos, išmoko daryti gera, vėl pabunda noras tapti šventesniam. Nesėkmės ir pergalės, patirtos tarnaujant Dievui, turi ne tik kurstyti jūsų meilę, bet ir sustiprinti troškimą nesvyruojant vykdyti savo, krikščionių piliečių, teises ir pareigas, kad ir kaip jums būtų sunku; nevengiant nei garbės, nei atsakomybės, nesibaiminant aplinkinių, galbūt net veidmainių draugų, reakcijos, kai kilniai ir ištikimai siekiate Dievo šlovės ir kitų gerovės.

Mes turime būti išmintingi. Kodėl? Kad būtume teisingi, kad gyventume vadovaudamiesi meile, kad veiksmingai tarnautume Dievui ir visoms sieloms. Labai taikliai išmintingumas buvo pavadintas genitrix virtutum¹⁵, visų dorybių motina, bei auriga virtutum¹⁶, visų gerų įpročių laidininku.