Punktų sąrašas

Vaistai nuo mūsų silpnybių

Jei kasdien drąsiai tyrinėsite savo sąžinę Dievo akivaizdoje, jūs, kaip ir aš, rasite daugybę klaidų. Jei Dievui padedant su jomis kovojama, tos klaidos nėra tokios didelės, ir jas įmanoma įveikti, nors ir atrodytų, jog niekada nepasiseks jų visiškai išrauti. Be to, jei, grumdamasis su savo silpnybėmis, visuomet stengsiesi atsiliepti į Dievo malonę, padėsi nugalėti didelius kitų žmonių trūkumus. Pripažindamas, jog esi toks pat silpnas kaip kiti, – gebantys daryti klaidas ir visokį blogį, būsi supratingesnis, jautresnis, o kartu ir kilnesnis, kad pasiryžtum nuoširdžiai mylėti Dievą.

Mes, krikščionys, Dievo vaikai, turime padėti kitiems, garbingai įgyvendindami tai, ką Mokytojui klastingai šnibždėjo anie veidmainiai: nežiūri žmonių poaukščių¹². Taigi mes visiškai neskirstome žmonių – mums rūpi visos sielos! – nors, aišku, pirmiausia turėtume rūpintis tais, kuriuos Dievas dėl vienos ar kitos priežasties – bet taip pat, regis, vien tik žmogiškais sumetimais – įkurdino šalia mūsų.

Svarbiausias mūsų, kaip krikščionių, apaštalavimas pasaulyje, geriausias tikėjimo liudijimas, turėtų būti pastangos prisidėti prie to, kad Bažnyčioje pasklistų tikros meilės dvelksmas. Jei nemokame iš tikrųjų mylėti, jei esame linkę į kivirčus, šmeižtus, pilni kerštingumo, nors ir teigiame skelbiantys Gerąją Evangelijos Naujieną, ką galėsime patraukti į savo pusę?

Labai lengva, labai madinga tvirtinti, kad mylimi visi kūriniai, tikintieji ir netikintieji. Bet jei taip kalbantys nederamai elgiasi su savo tikėjimo broliais, ar jų elgesys nėra tik veidmainiškas plepumas? Priešingai, kai Kristaus Širdyje mylime tuos, kurie, kaip ir mes, yra to paties Tėvo vaikai, išpažįstantys tą patį Tikėjimą, yra tos pačios vilties paveldėtojai¹³, mūsų siela darosi tauresnė ir dega troškimu prie mūsų Viešpaties priartinti visus žmones.

Aš jums primenu meilės reikalavimus, ir galbūt kas nors pamanė, kad kaip tik šios dorybės trūksta ką tik pasakytiems žodžiams. Nieko panašaus. Kupinas švento išdidumo ir be klaidingai suvokto ekumenizmo aš noriu jums pasakyti, kad labai nudžiugau, kad Vatikano II Susirinkimo metu vėl labai rimtai susirūpinta ir svarstyta, kaip skleisti tiesą tiems, kurie yra nutolę nuo vienintelio Kelio – Jėzaus Kelio, nes aš labai trokštu visos žmonijos išganymo.

Taip, iš tiesų labai džiaugiausi, nes taip pat mačiau, kad susirinkimas patvirtino apaštalavimą, tokį brangų Opus Dei, – tai apaštalavimas ad fidem, kuris veda į tikėjimą ir nieko neatstumia – nei nekrikščionių, nei ateistų, nei pagonių, kad jie pagal išgales naudotųsi mūsų asociacijos¹⁴ dvasinėmis gėrybėmis. Visa tai siejasi su ilga skausmo ir ištikimybės istorija, apie kurią aš jau kitur kalbėjau. Štai kodėl, drąsiai kartoju, jog laikau veidmainišku ir melagingu uolumą, kuris skatina gražiai elgtis su toli nuo mūsų esančiais, visai sutrypiant ir niekinant tuos, kurie yra to paties tikėjimo, kaip ir mes. Taip pat negaliu patikėti, kad nuoširdžiai rūpiniesi paskutiniu patvorio elgeta, jei kankini savuosius, jei esi abejingas jų džiaugsmams, vargams ir sielvartams, jei nesistengi suprasti jų trūkumų, juo labiau kai jie neįžeidžia Dievo.

Ar jūsų nejaudina tai, jog apaštalas Jonas, jau būdamas senas, didžiąją vieno savo laiško dalį skiria mums raginti, kad elgtumės pagal šį dieviškąjį mokymą? Meilė, kuri turi viešpatauti tarp krikščionių, gimsta iš Dievo, kuris yra Meilė. Mylimieji, mylėkime vieni kitus, nes meilė yra iš Dievo. Kiekvienas, kuris myli, yra gimęs iš Dievo ir pažįsta Dievą. Kas nemyli, tas nepažino Dievo, nes Dievas yra meilė¹⁵. Jis kalba apie brolišką meilę, nes per Kristų mes esame tapę Dievo vaikais. Žiūrėkite, kokia meile apdovanojo mus Tėvas: mes vadinamės Dievo vaikai – ir esame!¹⁶

Stipriai belsdamasis į mūsų sąžinę, kad ji taptų jautresnė dieviškajai malonei, šv. Jonas primygtinai sako, jog esame gavę nuostabų Tėvo meilės žmonėms įrodymą. O Dievo meilė pasireiškė mums tuo, jog Dievas atsiuntė į pasaulį savo viengimį Sūnų, kad mes gyventume per Jį¹⁷. Viešpats pats išėjo mūsų pasitikti. Jis davė mums šį pavyzdį, kad kartu su Juo tarnautume kitiems ir, kaip mėgstu kartoti, dosniai padėtumėm savo širdį ant žemės, kad kitiems būtų minkščiau eiti ir jų kova būtų malonesnė. Mes turime taip elgtis, nes tapome vaikais to paties Tėvo, kuris nedvejodamas atidavė mums savo mylimiausią Sūnų.

Meilės visuotinumas

Artimaisiais, – sako šv. Leonas Didysis, – mes turime vadinti ne tik tuos, kurie su mumis yra susieti draugystės ar giminystės ryšiais, bet visus tos pačios, kaip ir mūsų prigimties, žmones... Tas pats Kūrėjas mus sutvėrė, tas pats Kūrėjas davė mums sielą. Mes visi džiaugiamės tuo pačiu dangumi ir oru, tomis pačiomis dienomis ir naktimis, ir nors vieni geri, kiti blogi, vieni teisingi, o kiti neteisingi, Dievas yra dosnus ir geras visiems²⁰.

Mes, Dievo vaikai, ugdomės įgyvendindami šį naują įsakymą; Bažnyčioje mes išmokstame tarnauti, bet ne būti aptarnaujami²¹, randame savyje jėgų mylėti žmoniją nauju būdu – tai Kristaus malonės vaisius. Mūsų meilė neturi nieko bendro nei su sentimentalumu, nei su paprasta draugyste ar dviprasmišku ketinimu padėti kitiems, kad patys sau įrodytume, jog esame už juos pranašesni. Iš tikrųjų mylėti – vadinasi sugyventi su savo artimu, gerbti, aš pabrėžiu, Dievo atvaizdą kiekviename žmoguje ir savo ruožtu padėti kitiems įžvelgti šį atvaizdą savyje, kad mokėtų kreiptis į Kristų.

Tad meilės visuotinumas yra apaštalavimo visuotinumas: mes turime įgyvendinti darbais ir iš tiesų didžiausią Dievo troškimą, kad visi žmonės būtų išganyti ir pasiektų tiesos pažinimą²².

Jei turime mylėti ir savo priešus, – galvoju apie tuos, kurie mus laiko savo priešais, nes aš nesu niekieno priešas, – tai dar stipriau turime mylėti tuos, kurie yra tik atokiau nuo mūsų, tuos, kurie mums nelabai patinka, tuos, kurių kitoniška kalba, kurie yra kitokios kultūros ar skirtingai ugdyti negu mes.