Punktų sąrašas

Apmąstydami Viešpaties žodžius, dėl jų aš pašventinu save, kad ir jie būtų pašventinti tiesa¹⁴, aiškiai suvokiame savo vienintelį tikslą – šventėjimą, kitaip tariant, turime būti šventi, kad galėtume pašventinti ir kitus. Galbūt it menkutė pagunda mumyse sukirba mintis, jog nedaugelis iš mūsų yra pasiryžę atsiliepti į šį dievišką kvietimą, be to, jaučiame, jog esame netobuli instrumentai. Teisybė, palyginti su visa žmonija, mūsų nedaug ir patys vieni esame nieko verti. Tačiau Mokytojas mums sako: krikščionis yra pasaulio šviesa, druska, raugas, o truputis raugo įraugina visą maišymą¹⁵. Kaip tik todėl nuolat kartojau, jog mums rūpi visos sielos be išimties; Jėzus Kristus atpirko mus visus ir, nepaisydamas mūsų menkumo, pasirenka tik nedaugelį, kad atskleistų, kas yra išganymas.

Kristaus mokinys niekada blogai nesielgs su kitu. Klaidą jis laiko klaida, bet klystantį turi taisyti švelniai, su meile, kitaip negalės jam padėti, negalės jo pašventinti. Reikia sugyventi su kitais, juos suprasti, reikia mokėti atleisti, būti broliškiems ir, kaip patarė šv. Kryžiaus Jonas, nuolat įlieti meilės ten, kur jos nėra, kad meilė pažadintų meilę¹⁶, netgi tokiomis iš pažiūros nesvarbiomis aplinkybėmis, kurios būdingos mūsų profesiniam darbui, šeimyniniam ir visuomeniniam gyvenimui. Taigi tu ir aš pasinaudosime kiekviena, net banaliausia proga, kad pašventintume tas progas, save ir tuos, kurie dalijasi su mumis kasdieniais rūpesčiais, jausdami, kokia saldi ir viliojanti yra atpirkimo našta.

Apie kokią meilę kalbama? Šventasis Raštas kalba apie dilectio, kad būtų suprasta, jog kalbama ne tik apie juslinę meilę. Šis žodis veikiau išreiškia tvirtą valingą apsisprendimą. Dilectio kilęs iš electio, iš žodžio „pasirinkti“. Aš pridurčiau, kad krikščioniškai mylėti reiškia norą mylėti, Kristuje ryžtis siekti visų be išimties sielų gėrio, joms visoms labiau už viską linkint, kad pažintų Kristų ir Jį pamiltų.

Viešpats mus ragina: mylėkite savo priešus ir melskitės už savo persekiotojus²³. Mums gali atrodyti nepatrauklūs asmenys, kurie mus atstumtų, jei prie jų prisiartintume. Bet Jėzus prašo mūsų, kad neatsimokėtume jiems blogiu už blogį, nepraleistume progų jiems nuoširdžiai patarnauti, nors mums ir labai būtų sunku, kad niekad jų neužmirštume savo maldose.

Ši dilectio vadinama meilė įgyja šiltesnių atspalvių, kai kalbama apie mūsų tikėjimo brolius, ypač apie tuos, kurie pagal Dievo valią yra arčiausiai mūsų: tėvus, vyrą ar žmoną, vaikus, brolius ir seseris, kolegas ir kaimynus. Jei pristigtų šio švelnumo, ši kilni ir tyra žmogiškoji meilė, nukreipta į Dievą ir Juo pagrįsta, iš tikrųjų nebūtų tikra meilė.

Viena pirmųjų meilės išraiškų – sielos žengimas nuolankumo keliu. Kai save nuoširdžiai laikome nieku, kai suprantame, jog be dieviškos pagalbos silpniausias ir menkiausias iš kūrinių būtų geresnis už mus; kai suvokiame sugebą daryti visokias klaidas ir baisybes, kai žinome esą nusidėjėliai, nors įnirtingai stengiamės išvengti nedorų poelgių, kaip galime blogai galvoti apie kitus? Kaip galėtume savo širdyje puoselėti fanatizmą, netolerantiškumą, aroganciją?

Nuolankumas mus lyg už rankos veda prie tokio bendravimo su savo artimu būdo, kuris ir yra geriausias: turime suprasti visus žmones, su visais sugyventi, visiems atleisti, nekurstyti nesantaikos, neatsiriboti nuo kitų užtvaromis, visada elgtis kaip pridera vienybės įrankiams. Ne veltui mūsų sieloje glūdi stiprus taikos ir vienybės siekimas, troškimas. Iš to kyla brolybė. Pagarbos asmens teisėms troškimas. Visa tai ir yra brangiausia žmonių gyvenime: jei visi esame Dievo vaikai, brolybė nevirsta nuvalkiotu žodžiu; ji nėra ir įsivaizduojamas idealas. Tai iš tiesų sunkus, bet pasiekiamas tikslas.

Mes, krikščionys, visiems cinikams, skeptikams, nemokantiems mylėti, tiems, kurie savo silpnumą pavertė dvasios nuostata, turime įrodyti, kad meilė yra įmanoma. Galbūt labai sunku taip elgtis, nes žmogus buvo sukurtas laisvas ir jis gali beprasmiškai priešintis Dievui; tačiau meilė yra galima ir tikra, nes toks elgesys yra Dievo meilės ir meilės Dievui padarinys. Jei mes, tu ir aš, mylime, Jėzus Kristus taip pat myli. Tuomet ir suprasime visą skausmo, aukos, nesavanaudiško pasiaukojimo gilybę ir vaisingumą kasdieniame gyvenime.

Vienintelis kelias

Įsitikinome, kad meilė neturi nieko bendro su karikatūra, kuria kartais kai kas bando paversti pagrindinę krikščionio dorybę. Tad kodėl reikia apie ją nuolatos kalbėti? Gal tai privaloma tema, bet nelabai įgyvendinama?

Apsižvalgę aplink save, galbūt rastume priežasčių manyti, kad meilė yra nepasiekiama dorybė. Bet, viską apsvarstę antgamtiniu požiūriu, atrasime priežastį: tai nuolatinio ir intensyvaus bendravimo su mūsų Viešpačiu Jėzumi Kristumi stoka, ir nemokėjimas atpažinti sieloje Šventosios Dvasios veikimo, kurio pirmasis vaisius kaip tik ir yra meilė.

Prisimindamas keletą apaštalo patarimų – neškite vieni kitų naštas ir taip įvykdysite Kristaus įstatymą³³ –, Bažnyčios Tėvas priduria: mylėdami Kristų, mes nesunkiai pakęsime kitų silpnybes, net to, kurio mes dar nemylime, nes jo darbai nėra geri³⁴.

Štai taip atsiveria kelias, kuris stiprina mūsų meilę. Manydami, kad pirmiausia mums reikia imtis humanitarinės veiklos, pagalbos kitiems užduočių, bodintis Dievo meilės, mes apsirinkame. Mums nevalia apleisti Kristaus todėl, kad rūpinamės savo segančiu artimu, juk privalome jį mylėti dėl Kristaus³⁵.

Nuolat žvelkite į Jėzų. Būdamas Dievas, Jis nusižemino ir priėmė tarno išvaizdą³⁶, kad galėtų tarnauti mums. Tai vienintelis kelias, kuris vertas pastangų. Meilė skatina susivienyti, susitapatinti su mylimu asmeniu. Susivieniję su Kristumi, mes būsime kupini troškimo sekti Juo šiame atsižadėjimo gyvenime, nesavanaudiškai mylėti ir pasiaukoti iki mirties. Kristus mums iškelia alternatyvą: arba gyvensime egoistiškai ir būsime vieniši, ar visas savo jėgas atiduosime tarnavimui kitiems.