Punktų sąrašas

Čia, Tabernakulyje, esančio Dievo akivaizdoje(kiek stiprybės teikia šis realus Jėzaus artumas!), šiandien mąstysime apie nuostabią Dievo dovaną – viltį, kuri pripildo mūsų sielas džiaugsmo: spe gaudentes³. Mes džiaugiamės, nes, jei esame ištikimi, mūsų laukia begalinė Meilė.

Niekada neturėtume pamiršti, kad visiems – vadinasi, ir kiekvienam iš mūsų – yra tik du būdai gyventi žemėje: dieviškasis gyvenimas, kovojant, kad patiktume Dievui; arba gyvuliškasis gyvenimas, kuriame esama šiokio tokio žmogiškumo atspalvio, tačiau – be Dievo. Aš niekada pernelyg nepasitikėjau pasaulietiškais „šventuoliais“, kurie didžiuojasi esą netikintys. Aš juos myliu, kaip ir visus žmones, savo brolius; žaviuosi jų gera valia, kuri kai kuriais atžvilgiais gali būti herojiška. Tačiau man jų gaila, nes nepatirti Dievo šviesos ir šilumos, neapsakomo teologinės vilties džiaugsmo – didžiulis nuostolis.

Nuoširdus krikščionis, gyvenantis pagal tikėjimą, visada veikia Dievo akivaizdoje, turi antgamtinį požiūrį. Jis dirba šiame pasaulyje (kurį karštai myli), ir pasinėręs į žemiškuosius reikalus, vis kelia akis į dangų. Šv. Paulius mus ragina: quae sursum sunt quaerite; siekite to, kas aukštybėse, kur Kristus sėdi Dievo dešinėje. Rūpinkitės tuo, kas aukštybėse, o ne tuo, kas žemėje. Jūs juk esate mirę, – per krikštą mirę tam, kas iš pasaulio, – ir jūsų gyvenimas su Kristumi yra paslėptas Dieve⁴.

Žinoma,bailių ir lengvabūdžių apstu, bet mūsų žemėje yra ir daug teisingų žmonių, kurie vadovaujasi kilniu idealu, – net jeigu tai yra tik filantropija be antgamtinės sampratos. Jie ištveria visokius nepriteklius ir dosniai tarnauja kitiems, norėdami palengvinti jų kančią ir sunkumus. Gerbiu ir netgi gėriuosi atkaklumu tų, kurie pluša dėl kilnaus idealo. Tačiau laikau savo pareiga priminti, kad viskas, ko imamės čia žemėje, jei tai tik mūsų sumanymas, yra paženklinta laikinumo. Apmąstykite Šventojo Rašto žodžius: apsvarsčiau visa, ką mano rankos buvo padariusios, ir sunkų triūsą, kurį buvau įdėjęs. Tikėk manimi, visa buvo tik rūkas ir vėjų vaikymas! Nebuvo nieko naudinga po saule!⁵

Šis laikinumas anaiptol neužgniaužia vilties. Kaip tik priešingai, kai pripažįstame žemiškųjų užmojų menkumą ir ribotumą, mūsų triūsas atsiveria tikrajai vilčiai, – išaukštinančiai kiekvieną žmogaus darbą ir paverčiančiai jį susitikimo su Dievu vieta. Mūsų triūsą nutvieskia amžinybės šviesa, išsklaidanti nusivylimo tamsumas. Tačiau jeigu savo trumpalaikius sumanymus mes paverčiame absoliučiais tikslais, nukreipiame akis nuo amžinybės ir tikrojo tikslo, kuriam esame sukurti, – mylėti ir garbinti Viešpatį, o paskui regėti Jį danguje, tada gražiausi ketinimai tampa išdavystėmis, netgi žmonių paniekinimo būdais. Atsiminkite šv. Augustino nuoširdžius, gerai žinomus žodžius (jis buvo patyręs tiek daug kartėlio, kai dar nepažino Dievo ir ieškojo laimės ne Jame): Tu mus kreipi į save, ir mūsų širdis patirs poilsį tik tuomet, kai ras ramybę į Tavyje!⁶ Turbūt nėra nieko tragiškesnio žmogaus gyvenime, kai viltis klastojama ir iškraipoma, kai ji sudedama ne į Meilę, be paliovos gaivinančią, o į ką nors kita.

Jausmo ir žinojimo, kad esu Dievo sūnus, tikrumas pripildo mane – norėčiau, jog ir jūs tai patirtumėte – tikros vilties, tos dieviškosios dorybės, kuri, perduota kūrinijai, prisitaiko prie mūsų prigimties ir kartu tampa labai žmogiška dorybe. Esu laimingas, nes tikiu, kad pasieksime dangų, jei būsime visados ištikimi; džiaugiuosi palaima, kuri mums teks quoniam bonus⁷, nes mano Dievas yra geras ir Jo gailestingumas begalinis. Šis tikrumas padeda man suprasti, kad tik tai, kas Dievo paženklinta, turi neišdildomą amžinybės antspaudą ir nenykstamą vertę. Tad štai kodėl viltis neatitolina manęs nuo šios žemės dalykų – priešingai, ji netgi priartina mane prie tos pačios tikrovės naujaip, krikščioniškai, kai visur siekiama atrasti ryšį tarp mūsų puolusios prigimties ir Dievo, mūsų Kūrėjo ir Atpirkėjo.

Kuo viltis?

Turbūt ne vienas savęs klausia: kuo mes, krikščionys, turime viltis? Juk pasaulis siūlo daug gėrybių, priimtinų mūsų širdžiai, kuri trokšta laimės ir karštai siekia meilės. Be to, mes norime plačiai skleisti džiaugsmą ir ramybę: pasiekę asmeninės gerovės, stengiamės, kad ir visi, mus supantys, būtų laimingi.

Deja, kai kurie žmonės, vadovaudamiesi garbingu, bet paviršutinišku požiūriu, tiktai laikinais ir nepastoviais tikslais, pamiršta, jog krikščionis turi siekti aukštesnių – amžinųjų – viršūnių. Mūsų tikslas – pati Dievo Meilė. Mes trokštame gėrėtis Ja su nesenkančiu džiaugsmu. Daugybe būdų patyrėme, kad šios žemės dalykai mums visiems pasibaigs sulig šiuo pasauliu, o kiekvienam žmogui netgi anksčiau – mirštant (nei garbės, nei turtų nenusinešime į kapus). Todėl su vilties duotais sparnais, skraidinančiais mūsų širdis į Viešpatį, išmokome melstis: in Te Domine speravi, non confundar in aeternum⁸. Sudėjau viltį į Tave, Viešpatie, kad tavo ranka mane vestų dabar ir visados, ir per amžių amžius.

Aš galiu visa

Jei tu nekovoji, nesakyk man, jog stengiesi priartėti prie Kristaus, Jį pažinti ir mylėti. Kai pradedame žengti karališkuoju keliu – sekti Kristumi ir elgtis, kaip dera Dievo vaikui, – greitai suprantame, kad mūsų laukia Šventasis Kryžius. Mums jis turi būti pagrindas, į kurį remiasi mūsų viltis susivienyti su Viešpačiu.

Įspėju, ši programa nelengva. Gyventi taip, kaip mums nurodo Viešpats, reikia pastangų. Skaitau jums Apaštalo išvardytus nutikimus ir kančias, kuriuos jis ištvėrė vykdydamas Jėzaus valią: Nuo žydų gavau penkis kartus po keturiasdešimt be vieno kirčio. Tris kartus gavau lazdų, vienąkart buvau apsvaidytas akmenimis. Tris kartus pergyvenau laivo sudužimą, ištisą parą plūduriavau atviroje jūroje. Dažnai būdavau kelionėse, upių pavojuose, pavojuose nuo plėšikų, pavojuose nuo savo tautiečių, pavojuose nuo pagonių, miesto pavojuose, dykumos pavojuose, jūros pavojuose, pavojuose nuo netikrų brolių. Man teko daug triūsti ir vargti, dažnai budėti naktimis, badauti ir trokšti, dažnai pasninkauti, dažnai kęsti šaltį ir nuogumą. Be kita ko, kasdien esu žmonių apgultas, rūpinuosi visomis bendrijomis¹⁴.

Per savo pokalbius su Viešpačiu stengiuosi neatitrūkti nuo realybės, kurioje mes gyvename, neprasimanyti teorijų, nesvaičioti apie didelius išsižadėjimus ar didvyriškus poelgius, kurių, tiesą sakant, retai būna. Svarbu, kad mes pasinaudotume savo laiku, kuris sprūsta iš rankų ir krikščioniškuoju požiūriu yra didesnis turtas negu auksas, nes tai – pirmieji žingsniai į šlovę, kurios sulauksime vėliau.

Žinoma, per dieną mums neteks galynėtis su šitiek didelių prieštaravimų, kuriuos išgyveno Saulius. Mes susidursime su savo egoistiniu niekšiškumu, gašlumu, nemalonumais, į kuriuos patenkame dėl beprasmiškos, absurdiškos puikybės ir kitų silpnybių. Ar reikia nusiminti? Ne. Kartu su šv. Pauliumi kartokime Viešpačiui: džiaugiuosi silpnumu, paniekinimais, bėdomis, persekiojimais ir priespauda dėl Kristaus, nes, būdamas silpnas, esu galingas¹⁵.

Kartais, kai viskas mums klostosi priešingai, negu įsivaizdavome, nejučia išsiveržia žodžiai: Viešpatie, pažvelk, kaip viskas man žlunga, viskas, viskas…Tai proga atitaisyti: su Tavimi tvirtai eisiu pirmyn, nes Tu esi pati stiprybė – quia tu es, Deus, fortitudo mea¹⁶.

Raginu tave rūpesčių sūkury nuolatos kelti akis į dangų, nes viltis skatina tvertis stiprios Dievo rankos, kurią Jis mums be paliovos tiesia, kad neprarastume antgamtinio požiūrio net ir tada, kai sukyla aistros ir ima persekioti mus, norėdamos uždaryti niekingame „aš“ kalėjime, arba kai, kupini vaikiškos tuštybės, pasijuntame esą visatos centras. Aš tvirtai tikiu, kad be žvilgsnio į aukštybes, be Jėzaus nieko nepasieksiu; žinau, jog stiprybė, kurios man reikia, idant susitvardyčiau ir nugalėčiau, atsiranda kartojant: Aš visa galiu tame, kuris mane stiprina¹⁷. Šiais žodžiais apeliuojama į Dievo pažadą niekada neapleisti savo vaikų, jeigu šie Jo neapleis.

Žvilgsnis į dangų

Puoselėkime viltį. Taip stiprės ir mūsų tikėjimas, kuris laiduoja mums tai, ko viliamės, įrodo tikrovę, kurios nematome³⁰. Norint stiprinti šią dorybę, reikia melsti Viešpatį, kad padidintų mumyse savo meilę, nes visiškai pasikliaujame tik tuo, ką visa esybe mylime. Verta mylėti Viešpatį. Jūs, kaip ir aš, esate patyrę, kad įsimylėjęs, atiduoda save pasitikėdamas, jausdamas nuostabų supratimą, kai širdys plaka vienintele ir ta pačia meile. O kokia bus Dievo Meilė? Ar nežinote, kad Kristus mirė už kiekvieną iš mūsų? Taip, už mūsų varganą ir menką širdį buvo atiduota Jėzaus Atpirkimo auka.

Viešpats dažnai kalba apie atpildą, kurį pelnė mums savo Mirtimi ir Prisikėlimu. „Einu jums vietos paruošti“? Kai nuėjęs paruošiu, vėl sugrįšiu ir jus pas save pasiimsiu, kad jūs būtumėte ten, kur ir aš³¹. Dangus yra mūsų kelio žemėje tikslas. Jėzus Kristus ten nužengė pirma mūsų ir kartu su Švenčiausiąja Mergele, šv. Juozapu, kurį aš taip garbinu, su angelais ir šventaisiais ir laukia mūsų ateinant.

Visada, netgi apaštalų laikais, buvo eretikų, bandančių sunaikinti krikščionių viltį. Skelbiama apie Kristų, kad jis buvo prikeltas iš numirusių, tad kaipgi kai kurie jūsų sako, jog nesą mirusiųjų prisikėlimo?! Jeigu nėra mirusiųjų prisikėlimo, tai ir Kristus nebuvo prikeltas. O jei Kristus nebuvo prikeltas, tai tuščias mūsų skelbimas ir tuščias jūsų tikėjimas…³² Dieviškoji mūsų kelio esmė – Jėzus, kelias, tiesa ir gyvenimas³³ – yra tvirtas užstatas, kad Jis veda į amžinąją laimę, jei nesitraukiame nuo Jo.