Punktų sąrašas

Dėl visai kitų priežasčių, kurių čia nevardysiu, bet kurias gerai žino Jėzus, esantis tabernakulyje, gyvenimas leido man ypatingu būdu pasijusti Dievo sūnumi; patyriau džiaugsmą, galėdamas prisiglausti prie Tėvo širdies, kad pasitaisyčiau, apsivalyčiau, Jam tarnaučiau, kad suprasčiau visus žmones ir jiems atleisčiau, kupinas nusižeminimo ir Jo meilės.

Ir dėl to norėčiau pakartoti, jog ir jūs, ir aš turime suimti save į rankas, prabusti iš stingulio, į kurį pastūmėjo mūsų silpnumas, kuris taip lengvai mus užmigdė. Tada pradėsime kur kas giliau ir greičiau suvokti, kad esame tikri Dievo vaikai.

Jėzaus pavyzdys, Jo veikla tuose Rytų kraštuose mums padeda įsigilinti į šią tiesą. Jeigu priimame žmonių liudijimą, – skaitome Jono laiške, – tai Dievo liudijimas didesnis⁵. Koks gi yra tas Dievo liudijimas? Šv. Jonas vėl mums sako: Žiūrėkite, kokia meile apdovanojo mus Tėvas: mes vadinamės Dievo vaikais – ir esame. Mylimieji, mes dabar esame Dievo vaikai⁶.

Visus savo gyvenimo metus aš stengiausi vadovautis šia džiaugsminga tiesa. Mano malda visada būdavo tokia pat, išskyrus vieną kitą niuansą. Aš sakydavau: Viešpatie, Tavo valia esu čia, Tu man patikėjai tą ar aną, ir aš pasitikiu Tavimi. Žinau, kad esi mano Tėvas; o juk vaikai visada ir visiškai pasitiki savo tėvais. Remdamasis kunigiška patirtimi, galiu patvirtinti, kad sielos, atsiduodamos į Dievo rankas, išsiugdo tvirtą, gilų ir ramų maldingumą, kuris skatina jas nuolat darbuotis Dievo garbei.

Jėzaus Kristaus pavyzdys

Quasi modo geniti infantes... Džiaugsmingai šią mintį visur skelbiau: mes esame maži Dievo vaikai. Mus džiugina ir žodžiai, skambantys Mišių liturgijoje: kiekvienas, kuris gimęs iš Dievo, nugali pasaulį⁷, įveikia sunkumus, pasiekia pergalę šiame didžiame mūšyje už sielų ir visuomenės ramybę.

Mūsų išmintis ir stiprybė kaip tik ir kyla iš žinojimo, kad Dievo akivaizdoje esame maži ir vargani. Tačiau būtent Jis mus ir ragina veikti su visišku pasitikėjimu ir skelbti Jėzų Kristų, Jo Viengimį Sūnų, nepaisant mūsų klaidų ir menkumo, tik reikia ryžtingai kovoti su tomis silpnybėmis.

Jūs dažnai girdėdavote mane kartojant patarimą iš Šventojo Rašto: discite benefacere⁸, – iš tiesų turime išmokti ir mokyti daryti gera. Pradėkime nuo savęs, atkakliai stengdamiesi suprasti, kokio gėrio privalome siekti sau, kiekvienam savo draugui bei kiekvienam žmogui. Aš nežinau geresnio būdo suvokti Dievo didybę, kaip išmokti tarnauti įsisąmoninus neapsakomą ir vis dėlto mums labai artimą tiesą: Jis yra mūsų Tėvas, o mes esame Jo vaikai.

Gyvenimo planas

Apmąstę, koks yra ir koks turėtų būti mūsų pamaldumas, kaip mums derėtų pagerinti asmeninį ryšį su Dievu, jei mane gerai supratote, atsisakysite pagundos statyti oro pilis, nes suvokėte, kad Viešpats džiaugiasi kiekvieną akimirką paaukotais mažais meilės darbais.

Tad stenkis laikytis gyvenimo plano: kelias minutes skirk mąstymo maldai; dalyvauk šventose Mišiose, jei gali, kasdien ir dažnai priimk komuniją; reguliariai eik išpažinties, net jei tavo sąžinė rami ir nesi padaręs sunkios nuodėmės, aplankyk Jėzų tabernakulyje, kalbėk šventąjį rožinį ir apmąstyk jo slėpinius, prisimink kitas geras maldingumo praktikas, kiek tik jų žinai ar dar gali išmokti.

Tai turėtų tapti ne griežtomis, kaustančiomis normomis, bet lanksčiu maršrutu, pritaikytu tavo gyvenimui pasaulyje, tavo intensyviam profesiniam darbui, pareigoms ir visuomeniniams ryšiams, kurių nevalia pamiršti, nes ir čia tęsiasi tavo susitikimas su Dievu. Tavo gyvenimo planas turi būti kaip guminė pirštinė, puikiai prisitaikanti prie rankos, ant kurios yra užmauta.

Taip pat nepamiršk, kad ne taip svarbu padaryti daug dalykų; dosniai pasirink tai, ką gali atlikti kasdien, noriai ar ne. Tos praktikos beveik nejučia tave pastūmės į kontempliatyvią maldą. Sieloje atsiras daugiau meilės apraiškų – trumpų, karštų maldų, padėkos, atgailos žodžių, dvasinių komunijų, netgi atliekant savo pareigas: keliant telefono ragelį, lipant į transporto priemonę, atidarant ar uždarant duris, praeinant pro bažnyčią, prieš imantis darbo, jį darant ar baigiant. Viską susiesi su Dievu, savo Tėvu.

Pasitikėkite dieviškąja sūnyste. Dievas yra Tėvas, kupinas švelnumo ir beribės meilės. Daug kartų per dieną širdyje vadink jį Tėvu, savo širdyje sakyk Jam, kad tu Jį myli, garbini, kad jauti pasididžiavimą ir tvirtumą, nes esi Jo vaikas. Tai tikra vidinio gyvenimo programa, kurią reikia įgyvendinti per maldingumo ryšį su Dievu. Šios praktikos, kad ir nedažnos, bet, pabrėžiu, nuolatinės padės tau jaustis ir elgtis, kaip dera geram vaikui.

Dar turiu tave įspėti ir apie rutinos, tikrojo pamaldumo kapo, pavojų, kuris dažnai gresia užsimojus įgyvendinti didžius dalykus, dėl naudos pamirštant kasdienes pareigas. Kai pajusi tokią pagundą, pasistenk būti Dievo akivaizdoje ir nuoširdžiai susimąstyk, ar nepavargai nuolat kovodamas vis su tais pačiais dalykais, nes neieškai Dievo; susirūpink, ar dėl dosnumo ir pasiaukojimo stokos nesumažėjo tavo ištvermė dirbant. Tuomet maldingumo praktikos, nedideli apsimarinimai, apaštalinė veikla, neiškart duodanti vaisių, ima atrodyti beprasmiška. Pasijuntame tušti ir galbūt imame kurti naujus planus, kad užgožtume mūsų dangiškojo Tėvo balsą, primygtinai prašantį paprastos ištikimybės. Didingų svajonių „siautulys“ mūsų sieloje užgožia pačią realiausią tikrovę, nukreipia nuo kelio, be užuolankų vedančio į šventumą. Tai aiškiausias ženklas, kad praradome antgamtinį požiūrį: įsitikinimą, kad esame mažutėliai, žinantys, jog mūsų Tėvas mums padarys nuostabių dalykų, jeigu mes nuolankiai vėl viską pradėsime nuo pradžių.

Raudonos gairės

Kai buvau mažas,didelį įspūdį man darė gairės, įbestos mūsų kalnų kelkraščiuose; tai buvo dideli kuolai, dažniausiai nudažyti raudonai. Man paaiškino, kad, sniegui visiškai užklojus kelius, pasėlius, ganyklas, miškus, uolas ir prarajas, šie kuolai yra patikimas kelrodis.

Panašiai ir vidiniame gyvenime. Ir jame būna pavasaris ir vasara, taip pat ir žiema, dienos be saulės, naktys be mėnulio... Negalime leisti, kad mūsų santykiai su Jėzumi Kristumi priklausytų nuo staigių nuotaikos permainų ar charakterio pokyčių. Toks elgesys rodo tik egoizmą, patogumų ieškojimą ir visiškai nesiderina su meile.

Todėl, ar pučia vėjas, ar sninga, keletas rimtų, anaiptol nesentimentalių, tačiau tvirtai įsišaknijusių ir kiekvieno asmeninėms aplinkybėms pritaikytų maldingumo praktikų bus tarsi raudonos gairės, tol rodančios mums šiaurę, kol Viešpats nuspręs, kad šviestų saulė, ištirptų ledai ir mūsų širdis imtų virpėti, uždegta ugnies, kuri iš tiesų niekada nebuvo užgesusi, tik kaip žarijos ruseno po išbandymo akimirkų, menkesnių pastangų ar nepakankamo pasiaukojimo pelenais.

Dabar pamąstykime apie Palaimintąją Jo Motiną, kuri yra ir mūsų Motina. Ji meldžiasi Kalvarijoje, prie kryžiaus. Tai nuolatinė Marijos būsena. Ji melsdavosi visą laiką – ir atlikdama savo pareigas, ir triūsdama namie. Pasinėrusi į kasdienius rūpesčius, ji galvodavo apie Dievą. Kristus, perfectus Deus, perfectus homo⁸, norėjo, kad Jo Motina, nuostabiausia iš kūrinių, pilna malonių, sustiprintų mūsų troškimą – visuomet kreipti savo žvilgsnį dieviškosios meilės link. Prisiminkite Apreiškimo sceną: Arkangelas ką tik paskelbė žinią – pranešė, kad Ji taps Dievo Motina; jis randa Ją besimeldžiančią. Marija nepaprastai susikaupusi išklauso šv. Gabrieliaus pasveikinimą: Sveika, malonėmis apdovanotoji! Viešpats su tavimi!⁹ Po kelių dienų jos džiaugsmas ištrykšta Magnificat; ši Marijos giesmė, kurią Šventoji Dvasia mums davė per ištikimąjį šv. Luką, yra įprastinio Švenčiausiosios Mergelės ir Dievo bendravimo vaisius.

Mūsų Motina ilgai mąstė apie Gelbėtojo laukusiųjų šventų Senojo Testamento vyrų ir moterų žodžius bei įvykius, kuriuose jie dalyvavo. Ji žavėjosi daugybe nuostabių dalykų, begaliniu Dievo gailestingumu savo tautai, kuri dažnai būdavo nedėkinga. Mąstant apie nuolat patiriamą dieviškąjį švelnumą, iš nekaltos jos širdies ištrykšta žodžiai: Mano siela šlovina Viešpatį, mano dvasia džiaugiasi Dievu, savo Gelbėtoju, nes Jis pažvelgė į nuolankią savo tarnaitęi.¹⁰ Šios gerosios Motinos sūnūs – pirmieji krikščionys – viso to išmoko iš jos; mes taip pat galime ir turime to iš jos išmokti.

Malda – dialogas

Mes jau pradėjome eiti maldos keliu. Kaip jį tęsti? Juk ne sykį esate pastebėję, kiek daug žmonių, vyrų ir moterų tartum kalbasi patys su savimi ir patenkinti savęs klausosi? Liejasi beveik nenutrūkstamas žodžių srautas, monologas: jie be atvangos kalba apie savo rūpesčius, problemas, bet nė nemėgina jų iš tikrųjų spręsti, galbūt teskatinami tik liguisto troškimo sukelti gailestį ar susižavėjimą. Ir, atrodo, nieko daugiau jiems nereikia.

Trokšdami iš tiesų atverti savo širdį, jei esame paprasti ir nuoširdūs, prašysime mus mylinčių ir suprantančių – tėvo, motinos, žmonos, vyro, brolio, draugo – patarimo. Tai jau dialogas, nors dažnai mes labiau norėtume patys išsilieti, papasakoti, kas mums atsitiko, negu klausytis kitų. Pradėkime bendrauti su Dievu neabejodami, kad Jis ne tik mūsų klausosi, bet ir mums atsako; ir mes Jo atidžiai klausysimės ir atsiversime nuolankiam pokalbiui, patikėsime Jam visa, kas kirba mūsų galvoje ir širdyje, – džiaugsmą, liūdesį, viltis, širdgėlą, sėkmes, praradimus, viską, net menkiausias kasdienybės smulkmenas. Nes būsime patyrę, kad visa, kas rūpi mums, domina ir mūsų dangiškąjį Tėvą.

Nugalėkite tingumą ir išglebimą ir vykite šalin klaidingą mintį, kad malda gali palaukti. Neatidėliodami rytdienai, semkimės iš šio malonių šaltinio. Dabar pats tinkamiausias laikas. Dievas, su didžiausia meile žvelgiantis į kiekvieną mūsų dieną, išklauso asmeniškiausias maldas, ir aš vėl jums tvirtinu: tu ir aš, mes turime pasitikėti Juo, kaip pasitikima broliu, draugu, tėvu. Sakyk Jam – kaip Jam sakau aš, – kad Jis yra Didybė, Gerumas, Gailestingumas. Ir pridurk: štai kodėl aš noriu pamilti Tave, nors mano elgesys šiurkštus, nors vargšės mano rankos sugrubusios nuo gyvenimo šioje žemėje.

Taigi, gal ir patys to nepastebėdami, mes eisime ryžtingu dievišku tempu, tvirtai tikėdami, kad Viešpačiui globojant net skausmas, pasiaukojimas, kančios yra malonios. Koks stiprus Dievo vaikas, žinodamas, jog yra taip arti Tėvo! Todėl, kad ir kažin kas atsitiktų, esu nepalaužiamas, saugus su Tavimi, Viešpatie ir mano Tėve, kuris esi uola ir tvirtovė²⁰.

Tai galbūt kai kam atrodys seniai žinoma; kitiems nauja, tačiau visiems sunku. Todėl, kol esu gyvas, nepaliausiu kalbėjęs, jog sielai nuolat labai reikia maldos, nesvarbu, kokia proga ir kokiomis aplinkybėmis, nes Dievas mūsų niekada neapleidžia. Draugystę su Dievu atidėti blogiausiam atvejui – nekrikščioniška. Argi galima ignoruoti arba niekinti asmenis, kuriuos mylime? Žinoma, kad ne. Mūsų žodžiai, mūsų polėkiai, mūsų mintys nuolat sukasi apie tuos, kuriuos mylime: tai lyg nuolatinis buvimas mylimųjų akivaizdoje. Taip turėtume bendrauti ir su Dievu.

Šis Viešpaties ieškojimas visą mūsų dieną paverčia nuoširdžiu, pasitikėjimo pilnu pokalbiu. Aš apie tai kalbėdavau, dažnai apie tai rašydavau, bet man nesunku dar pakartoti, nes Viešpats mums savo pavyzdžiu parodė, kad reikia melstis nuolat, nuo ryto iki vakaro ir nuo vakaro iki ryto. Kai viskas klostosi savaime: ačiū, mano Dieve! Kai ateina sunkus metas: Viešpatie, neapleisk manęs! Ir Dievas, romus ir nuolankios širdies²¹, neatstums mūsų maldavimų ir nebus abejingas, nes Jis pats sakė: prašykite, ir jums bus duota; ieškokite ir rasite; belskite, ir jums bus atidaryta²².

Taigi, įžvelgdami Dievą kiekviename įvykyje: ir tame, kas yra malonu ir nelabai malonu, ir paguodoje, ir širdgėloje, kurią sukelia brangaus žmogaus mirtis, – stenkimės niekad neprarasti antgamtinio požiūrio. Pirmiausia kalbėkitės su Dievu, savo Tėvu, ieškodami Viešpaties savo pačių sieloje. Tai nėra tuščia ar keista: priešingai, tai ir yra tvirtas, pastovus vidinio gyvenimo, tikro meilės dialogo atsiskleidimas. Ši praktika negali sukelti mumyse jokios psichologinės sumaišties: krikščioniui ji turi būti tokia natūrali kaip širdies plakimas.