Punktų sąrašas

Žinoma, aš kalbu apie didingą ir sunkiai pasiekiamą tikslą. Tačiau neužmirškite, kad šventuoju negimstama. Šventuoju žmogus tampa veikiant Dievo malonei, visa esybe į ją atsakydamas. Visa, kas vystosi, prasideda nuo mažų dalykų, – taip kalbėdamas apie vienybę su Dievu sako vienas pirmųjų amžių krikščionių rašytojų, – jie tampa nuolatiniu mūsų penu, kuris mums padeda augti ir vis tobulėti¹². Todėl tau ir sakau: jei nori elgtis kaip tikras krikščionis (o aš žinau, jog esi tam pasirengęs, net jei dažnai ir sunku nugalėti save arba priversti vargšą kūną eiti pirmyn), turi labai rūpintis net mažmožiais, nes šventumą, kurio iš tavęs reikalauja mūsų Viešpats, pasieksi tik su meile Dievui dirbdamas savo darbą, atlikdamas kasdienes pareigas, beveik visada susidedančias iš mažų dalykų.

Maži dalykai ir kūdikystės gyvenimas

Galvodamas apie tuos iš jūsų, kurie metų metus vis dar svaičioja, puoselėja tuščias vaikiškas svajones, panašiai kaip Tartarenas iš Taraskono apie liūtų medžioklę savo namų koridoriuose, kur gal yra tik kelios žiurkės ir nieko daugiau, taigi, turėdamas galvoje tokius žmones, noriu priminti, kad dieviškoji didybė pasiekiama gerai, uoliai atliekant kiekvienos dienos pareigas, pasiekiama per kovas, kurios džiugina Viešpatį ir apie kurias žino tik Jis ir mes.

Patikėkite, jums nereikės atlikti stulbinančių žygdarbių, nes tokios progos dažniausiai nepasitaiko. Užtat jums netrūks progų įrodyti savo meilę Jėzui Kristui mažais, kasdieniškais dalykais. Sielos didybė atsiskleidžia net smulkmenose, – sako šv. Jeronimas. – Mes žavimės Kūrėju ne tik žvelgdami į dangų ir žemę, į saulę ir vandenyną, į dramblius, kupranugarius, jaučius, arklius, leopardus, lokius ir liūtus. Mes Juo žavimės ir žiūrėdami į mažulyčius padarėlius, tokius kaip skruzdėlės, moskitai, musės, kirmėlaitės ir panašūs gyviai, kuriuos labiau skiriame pagal išvaizdą nei pagal vardus. Žavimės tolygiu meistriškumu, įdėtu ir į didelius, ir į mažus gyvūnus. Taip ir siela, aukodama save Dievui, įdeda tokio pat uolumo ir į mažus, ir į didelius dalykus¹³.

Darbą pradėti geba visi, jį užbaigti – nedaugelis. Ir pastariesiems turime priklausyti mes, tie, kurie stengiamės elgtis kaip Dievo vaikai. Neužmirškite: tik darbai, pabaigti su meile, tik darbai atlikti iki galo, pelno Viešpaties pagyrimą, kaip Šventajame Rašte pasakyta: Reikalogalas vertesnis už jo pradžią¹.

Jau turbūt esu pasakojęs šį atsitikimą kitų pašnekesių metu; vis dėlto noriu jį vėl priminti, nes jis labai vaizdingas ir pamokantis. Kartą Romos Katalikų Apeigyne ieškojau maldos palaiminti paskutiniam pastato akmeniui – pačiam svarbiausiam, nes jis simbolizuoja daugelio žmonių ilgai trukusį, sunkų, atkaklų ir ištvermingą darbą. Kaip nustebau jos neradęs ir turėjau pasitenkinti benedictio ad omnia – bendruoju palaiminimu. Man pasirodė, jog tokia spraga Apeigyne neįmanoma, ir aš ėmiausi vėl iš lėto skaityti jo turinį, bet veltui.

Daugelis krikščionių nėra įsisąmoninę, kad siekdami gyvenimo vienovės, kurios Viešpats tikisi iš savo vaikų, turi labai kruopščiai atlikti savo pareigas, jas pašventinti, nepamiršti net menkiausių smulkmenų.

Mes negalime Viešpačiui aukoti to, kas pagal mūsų žmogiškąsias išgales nekruopščiai, netobulai, nepareigingai padaryta, nors tai būtų patys smulkiausi dalykai: Dievas nemėgsta prastai atlikto darbo. Nesveikos atnašos neaukosite, – perspėja mus Šventasis Raštas, – nes ji nebus tinkama jūsų labui². Todėl kiekvieno mūsų triūsas, kuriam skiriame savo laiką ir jėgas, turi būti priimtina atnaša Kūrėjui, operatio Dei – Dievo darbas ir darbas Dievui: trumpai tariant, nepriekaištingai, gerai padarytas darbas.

Kovokite su pernelyg dideliu pataikavimu sau, būkite sau reiklūs Kartais per daug rūpinamės savo sveikata, poilsiu, nors jo ir reikia, būtent todėl kad, atgavę jėgas, galėtume vėl kibti į darbą. Bet poilsis, – kaip rašiau prieš daugelį metų, – nėra dykinėjimas: tai atokvėpis užsiimant veikla, kuriai reikia mažiau pastangų.

Kartais randame įvairiausių pateisinimų savo tingumui, atsainumui. Mes užmirštame šventą atsakomybę, gulančią ant mūsų pečių. Tenkinamės tik menkiausiomis pastangomis. Griebiamės visokių argumentų, kad tik pasiteisintume ir galėtume sėdėti sudėję rankas, o šėtonas ir jo bendrai nesnaudžia. Atidžiai įsiklausykite ir apmąstykite, ką šv. Paulius rašė krikščionims vergams; jis skatino, kad jie paklustų savo šeimininkams: ne dėl akių tarnaudami, lyg žmonėms patikti norėdami, bet kaip Kristaus vergai, iš širdies vykdantys Dievo valią. Noriai tarnaukite kaip Viešpačiui, o ne žmonėms¹⁴. Koks geras patarimas tau ir man

Prašykime mūsų Viešpatį Jėzų Kristų šviesos ir melskime, kad padėtų mums kiekvieną akimirką atrasti dievišką prasmę, kuri mūsų profesinį pašaukimą paverčia mūsų pašaukimo į šventumą ašimi. Iš Evangelijos žinome, kad Jėzus buvo faber, filius Mariae¹⁵, dailidė, Marijos sūnus, todėl ir mes su šventu pasididžiavimu turime įrodyti, kad esame tikri darbininkai, esame vyrai ir moterys, kurie sunkiai triūsia

Kadangi mes visą laiką turime elgtis kaip Dievo pasiuntiniai, mums nevalia pamiršti, kad neištikimai Jam tarnaujame, jei apleidžiame savo pareigą, jei profesines priedermes atliekame paviršutiniškai, be įkarščio; jei kiti mato, kad esame veltėdžiai, nerūpestingi, lengvabūdžiai, apsileidėliai, tinginiai, nevykėliai… Tas, kuris blogai atlieka savo pareigas, lyg ir nesvarbias, sunkiai vykdys vidinio gyvenimo įsipareigojimus, kur kas sunkesnius. Kas ištikimas mažmožiuose, tas ištikimas ir didžiuose dalykuose, o kas nesąžiningas mažmožiuose, tas nesąžiningas ir dideliuose dalykuose¹⁶.