Punktų sąrašas

Jei būdami šalia aukšto rango ir pagarbos verto asmens, žmonės ima geriau elgtis, tai kodėl Dievo, nuolat visur esančio akivaizda, kurią jaučiame visomis galiomis, kupini meilės ir dėkingumo, nepadaro mūsų geresnių, nesutaurina mūsų žodžių, poelgių ir jausmų?¹¹ Iš tikrųjų, jei į mūsų sąmonę būtų įsirėžę, kad Dievas mus mato, ir mes suvoktume, jog visas mūsų darbas vyksta Dievo akivaizdoje (niekas nepraslysta pro Jo akis), kaip rūpestingai pabaigtume darbus ir koks būtų mūsų elgesys Tai ir yra šventumo paslaptis, apie kurią aš kalbu šitiek metų: Dievas mus visus pakvietė Juo sekti, ragina mus, jus ir mane, kad, gyvendami pasaulyje, būdami paprasti žmonės, Kristų, mūsų Viešpatį, visados laikytume visų žmogaus veiksmų viršūne.

Dabar jūs geriau suprasite, kad jei kuris iš jūsų nemėgtų savo darbo, jei nejaustų pareigos dirbti kokį darbą, kad jį pašventintų, jei neturėtų profesinio pašaukimo, jam niekada nepavyktų įsiskverbti į doktrinos, kurią skelbia su jumis kalbantis kunigas, antgamtinę esmę, nes stigtų svarbiausios sąlygos – dirbti.

Profesinio gyvenimo pavyzdys

Klystume manydami, kad apaštalavimas – tai tik kelių maldingumo praktikų atlikimas. Tu ir aš esame krikščionys, bet kartu esame ir piliečiai, ir dirbantieji, turintys aiškias pareigas, kurias mums reikia atlikti pavyzdingai, jei tikrai norime šventėti. Jėzus Kristus mus ragina: Jūs pasaulio šviesa. Neįmanoma nuslėpti miesto, kuris pastatytas ant kalno. Ir niekas nevožia indu degančio žiburio, bet jį stato į žibintuvą, kad šviestų visiems, kas yra namuose. Taip tešviečia ir jūsų šviesa žmonių akivaizdoje, kad jie matytų gerus jūsų darbus ir šlovintų jūsų Tėvą danguje¹³.

Profesinis darbas, kad ir koks būtų, tampa žiburiu, apšviečiančiu jūsų kolegas ir draugus. Todėl aš primenu šiuos žodžius Opus Dei nariams, – beje, jie tinka visiems, kurie manęs klauso: tai kas, kad sakoma, jog Jonas – geras mano sūnus, geras krikščionis, bet prastas batsiuvys Jei žmogus nesistengia gerai išmokti savo amato, rūpestingai atlikti savo darbo, jis negalės jo nei pašventinti, nei paaukoti Viešpačiui. O kasdienio darbo pašventinimas – tikrojo dvasingumo pamatas tiems, kurie, pasinėrę į žemiškus dalykus, yra pasiryžę bendrauti su Dievu.

Iš meilės Dievui, iš meilės sieloms ir atsiliepdami į savo krikščioniškąjį pašaukimą, turime rodyti pavyzdį. Kad nepapiktintumėte kitų ir patys netaptumėte moralinio sugedimo priežastimi, kad nekiltų nė menkiausio įtarimo, jog Dievo vaikai yra nerūpestingi arba nevykėliai, turite jausti atsakomybę už savo elgesį. Ir valstietis, kuris aria žemę, nuolat širdyje kreipdamasis į Dievą, ir dailidė, ir kalvis, tarnautojas, inteligentas – visi krikščionys, – turi būti pavyzdys savo kolegoms. Ir jokios puikybės, nes gerai žinome, kad tik Dievas padės mums pasiekti pergalę, nes mes nes vieni, nuo jo atsiskyrę, nieko nuveikti negalime²⁴. Taigi kiekvienas, triūsdamas savo vietoje, kurią užima visuomenėje, turi jausti pareigą daryti Dievo darbą, visur skleidžiantį Viešpaties ramybę ir džiaugsmą. Tobulas krikščionis visada kupinas ramybės ir džiaugsmo. Ramybės, nes jaučiasi esąs Dievo akivaizdoje, džiaugsmo – nes Dievo apdovanotas. Toks krikščionis yra tikrai karališkasis asmuo, Dievo šventasis kunigas²⁵.

Tad, mano mylimieji broliai, – vėl kalba šv. Paulius, – būkite tvirti ir nepajudinami, vis uoliau dirbkite Viešpaties darbą ir žinokite, kad jūsų triūsas ne veltui Viešpatyje²⁸. Jūs matote? Tai tikra pynė dorybių, išsiskleidžiančių, kai norime savo darbą pašventinti: tvirtumas, kad atkakliai darbuotumės, nepaisydami sunkumų, ir niekuomet nepultume į nusiminimą; susivaldymas, kad įveiktume patogaus gyvenimo pomėgį ir egoizmą; teisingumas, kad tinkamai atliktume pareigas Dievui, visuomenei, šeimai, kolegoms; išmintingumas, kad žinotume, ką reikia daryti kiekvienu atveju, ir neatidėliotume darbo… Ir visa tai, pabrėžiu, iš Meilės, jaučiant atsakomybę už darbo vaisius ir jo apaštališkąją svarbą.

Sakoma, kad poelgiai, o ne žodžiai byloja apie meilę. Ir aš manau, kad nėra ko daugiau čia pridurti.

Viešpatie, suteik mums savo malonę. Atverk mums Nazareto dirbtuvės duris, kad išmoktume Tavimi gėrėtis, Tavo Motina Švenčiausiąja Marija su šv. Juozapu, kurį labai myliu ir garbinu, – visus tris dirbančius šventą darbą. Tai sujaudins mūsų vargšes širdis. Mes Tavęs ieškosime ir Tave atrasime savo kasdieniame darbe, kurį, kaip Tu nori, paversime Dievo darbu, Meilės darbu.

Jis prieina prie figmedžio. Jis prieina prie tavęs, prieina prie manęs. Jėzus alkanas ir ištroškęs sielų. Nuo Kryžiaus Jis sušuko: Sitio!³² – trokštu. Jis trokšta mūsų, mūsų meilės, mūsų sielų ir visų sielų, kurias turime atvesti pas Jį Kryžiaus keliu – nemirtingumo ir dangiškosios šlovės keliu.

Jis priėjo prie figmedžio, bet nieko nerado, vien tik lapus³³. Kaip apgailėtina. Ar taip būna ir mūsų gyvenime? Ar, deja, ne tiesa, kad mums trūksta tikėjimo, nuolankumo virpėjimo, kad stinga aukų ir kilnių darbų? Ar iš tiesų tik išorė krikščioniška ir vaisių nėra? Baisu. Jėzus paliepia: „Tegul per amžius ant tavęs nemegs vaisiai!“ Ir figmedis bemat nudžiūvo³⁴. Šis Šventojo Rašto fragmentas liūdina, bet kartu ir skatina mus atgaivinti tikėjimą, gyventi pagal tikėjimą, kad Kristus džiaugtųsi, gaudamas iš mūsų to, ko viliasi.

Neapgaudinėkime savęs: mūsų Viešpats niekada nebus priklausomas nuo žmogaus sumanymų, norų. Patys ambicingiausi planai Jo akyse tėra vaikų žaidimas. Jam reikia sielų, reikia meilės. Jis nori, kad visi žmonės amžinai džiaugtųsi Jo Karalyste. Mes turime daug dirbti žemėje ir gerai dirbti, nes turime pašventinti būtent šį, kasdienį, darbą.Ir niekada nepamirškime dirbti dėl Dievo. Jei dirbtume tik savo pačių labui, iš puikybės, užaugintume tik lapus. Ant tokio tankaus medžio nei Dievas, nei žmonės negalėtų rasti jokio tinkamo vaisiaus.

Viešpats mus sukūrė ne tam, kad čia statytume „išliekantį miestą“⁹, nes šis pasaulis yra kelias į kitą pasaulį – buveinę be liūdesio¹⁰. Tačiau mums, Dievo vaikams, nevalia pamiršti žemiškuosius reikalus, nes Dievas nori, kad mes juos pašventintume, persmelktume savo palaimintu tikėjimu – jis vienintelis teikia tikrą ramybę ir džiaugsmą sieloms visur ir visada. Nuo 1928-ųjų nuolat kartodavau, kad labai svarbu krikščioninti visuomenę, ugdyti antgamtinį požiūrį visuose mūsų žmonijos sluoksniuose, kad kiekvienas iš mūsų stengtųsi pakylėti į malonės lygmenį savo kasdienes pareigas, darbą, veiklą ar profesiją. Taip visa žmonių veikla būtų nušviesta naujos vilties, pranokstančios laiką ir šio pasaulio laikinumą.

Krikštas mus padarė Kristaus žodžio, raminančio, uždegančio ir gydančio sužeistas sąžines, nešėjais. Kad Viešpats veiktų mumyse ir per mus, turime pasakyti Jam, jog esame pasirengę kovoti kiekvieną dieną, net ir žinodami esą silpni ir nenaudingi, net ir jausdami didžiulę savo menkumo ir bejėgiškumo naštą. Turime Jam kartoti, kad pasitikime Juo, Jo pagalba, o prireikus būti kaip Abraomas, kuris, nematydamas jokios vilties,… patikėjo viltimi…¹¹ Šitaip mes dirbsime su vis neblėstančiu polėkiu ir išmokysime kitus gyventi ramiai, nepasiduoti neapykantai, įtarumui, nežinojimui, nesupratimui, pesimizmui, nes Dievas viską gali.