Punktų sąrašas

Jei būdami šalia aukšto rango ir pagarbos verto asmens, žmonės ima geriau elgtis, tai kodėl Dievo, nuolat visur esančio akivaizda, kurią jaučiame visomis galiomis, kupini meilės ir dėkingumo, nepadaro mūsų geresnių, nesutaurina mūsų žodžių, poelgių ir jausmų?¹¹ Iš tikrųjų, jei į mūsų sąmonę būtų įsirėžę, kad Dievas mus mato, ir mes suvoktume, jog visas mūsų darbas vyksta Dievo akivaizdoje (niekas nepraslysta pro Jo akis), kaip rūpestingai pabaigtume darbus ir koks būtų mūsų elgesys Tai ir yra šventumo paslaptis, apie kurią aš kalbu šitiek metų: Dievas mus visus pakvietė Juo sekti, ragina mus, jus ir mane, kad, gyvendami pasaulyje, būdami paprasti žmonės, Kristų, mūsų Viešpatį, visados laikytume visų žmogaus veiksmų viršūne.

Dabar jūs geriau suprasite, kad jei kuris iš jūsų nemėgtų savo darbo, jei nejaustų pareigos dirbti kokį darbą, kad jį pašventintų, jei neturėtų profesinio pašaukimo, jam niekada nepavyktų įsiskverbti į doktrinos, kurią skelbia su jumis kalbantis kunigas, antgamtinę esmę, nes stigtų svarbiausios sąlygos – dirbti.

Atleiskite už šį nukrypimą, ir nors nenutolome nuo temos, sugrįžkime prie pagrindinės minties. Įsidėmėkite, jog profesinis pašaukimas yra esminė, neatskiriama krikščionio gyvenimo dalis. Viešpats nori, kad būtumėte šventi toje vietoje, kur esate, dirbdami savo darbą, kurį pasirinkote dėl vienos ar kitos priežasties: man visi darbai atrodo geri ir kilnūs, jei neprieštarauja dieviškajam įstatymui, ir yra tinkami, kad būtų pakylėti į antgamtinį lygį, tai yra įsilietų į Meilės srovę, neatsiejamą nuo Dievo vaiko gyvenimo.

Man visada nepatogu, kai kas nors, kalbėdamas apie savo darbą, dedasi auka, ima skųstis, kad darbas trunka nežinia kiek valandų per dieną, nors iš tikrųjų tas žmogus neatlieka nė pusės darbų, kuriuos padaro daugelis jo kolegų, galbūt plušančių tik iš egoistinių arba grynai žmogiškų paskatų. Kiekvienas iš mūsų, čia esančių, ir dabar besikalbančių su Jėzumi, dirba labai konkretų darbą: yra gydytojas, advokatas, ekonomistas… Tik pagalvokite apie savo kolegas, kurie yra profesionalūs, sąžiningi, paslaugūs. Ar jie neatiduoda šiam darbui daug dienos ir net nakties valandų? Ar nieko negalime iš jų pasimokyti?

Apie tai kalbėdamas, aš analizuoju ir savo elgesį ir turiu jums prisipažinti, jog kai sau užduodu šį klausimą, pajuntu gėdą ir tuoj pat noriu atsiprašyti Dievo, nes matau, kad mano atsakymas toks silpnas, toks nutolęs nuo misijos, kurią mums Dievas skyrė pasaulyje. Kristus, – rašo Bažnyčios Tėvas, – mus paliko šiame pasaulyje, kad mes būtume kaip žibintai, kad taptume kitų žmonių mokytojais, kad veiktume kaip mielės, kad gyventume tarp žmonių kaip angelai, kaip suaugusieji tarp vaikų, kaip dvasingos būtybės tarp racionalių asmenų, kad būtume sėkla, kad duotume vaisių. Jei mūsų gyvenimas taip švytėtų, mums nereikėtų atverti burnos. Žodžiai būtų nereikalingi, jei mes galėtume parodyti savo darbus. Nebūtų nė vieno pagonio, jei būtume tikri krikščionys¹².

Profesinio gyvenimo pavyzdys

Klystume manydami, kad apaštalavimas – tai tik kelių maldingumo praktikų atlikimas. Tu ir aš esame krikščionys, bet kartu esame ir piliečiai, ir dirbantieji, turintys aiškias pareigas, kurias mums reikia atlikti pavyzdingai, jei tikrai norime šventėti. Jėzus Kristus mus ragina: Jūs pasaulio šviesa. Neįmanoma nuslėpti miesto, kuris pastatytas ant kalno. Ir niekas nevožia indu degančio žiburio, bet jį stato į žibintuvą, kad šviestų visiems, kas yra namuose. Taip tešviečia ir jūsų šviesa žmonių akivaizdoje, kad jie matytų gerus jūsų darbus ir šlovintų jūsų Tėvą danguje¹³.

Profesinis darbas, kad ir koks būtų, tampa žiburiu, apšviečiančiu jūsų kolegas ir draugus. Todėl aš primenu šiuos žodžius Opus Dei nariams, – beje, jie tinka visiems, kurie manęs klauso: tai kas, kad sakoma, jog Jonas – geras mano sūnus, geras krikščionis, bet prastas batsiuvys Jei žmogus nesistengia gerai išmokti savo amato, rūpestingai atlikti savo darbo, jis negalės jo nei pašventinti, nei paaukoti Viešpačiui. O kasdienio darbo pašventinimas – tikrojo dvasingumo pamatas tiems, kurie, pasinėrę į žemiškus dalykus, yra pasiryžę bendrauti su Dievu.

Kovokite su pernelyg dideliu pataikavimu sau, būkite sau reiklūs Kartais per daug rūpinamės savo sveikata, poilsiu, nors jo ir reikia, būtent todėl kad, atgavę jėgas, galėtume vėl kibti į darbą. Bet poilsis, – kaip rašiau prieš daugelį metų, – nėra dykinėjimas: tai atokvėpis užsiimant veikla, kuriai reikia mažiau pastangų.

Kartais randame įvairiausių pateisinimų savo tingumui, atsainumui. Mes užmirštame šventą atsakomybę, gulančią ant mūsų pečių. Tenkinamės tik menkiausiomis pastangomis. Griebiamės visokių argumentų, kad tik pasiteisintume ir galėtume sėdėti sudėję rankas, o šėtonas ir jo bendrai nesnaudžia. Atidžiai įsiklausykite ir apmąstykite, ką šv. Paulius rašė krikščionims vergams; jis skatino, kad jie paklustų savo šeimininkams: ne dėl akių tarnaudami, lyg žmonėms patikti norėdami, bet kaip Kristaus vergai, iš širdies vykdantys Dievo valią. Noriai tarnaukite kaip Viešpačiui, o ne žmonėms¹⁴. Koks geras patarimas tau ir man

Prašykime mūsų Viešpatį Jėzų Kristų šviesos ir melskime, kad padėtų mums kiekvieną akimirką atrasti dievišką prasmę, kuri mūsų profesinį pašaukimą paverčia mūsų pašaukimo į šventumą ašimi. Iš Evangelijos žinome, kad Jėzus buvo faber, filius Mariae¹⁵, dailidė, Marijos sūnus, todėl ir mes su šventu pasididžiavimu turime įrodyti, kad esame tikri darbininkai, esame vyrai ir moterys, kurie sunkiai triūsia

Kadangi mes visą laiką turime elgtis kaip Dievo pasiuntiniai, mums nevalia pamiršti, kad neištikimai Jam tarnaujame, jei apleidžiame savo pareigą, jei profesines priedermes atliekame paviršutiniškai, be įkarščio; jei kiti mato, kad esame veltėdžiai, nerūpestingi, lengvabūdžiai, apsileidėliai, tinginiai, nevykėliai… Tas, kuris blogai atlieka savo pareigas, lyg ir nesvarbias, sunkiai vykdys vidinio gyvenimo įsipareigojimus, kur kas sunkesnius. Kas ištikimas mažmožiuose, tas ištikimas ir didžiuose dalykuose, o kas nesąžiningas mažmožiuose, tas nesąžiningas ir dideliuose dalykuose¹⁶.

Kasdienis gyvenimas

Dar kartą pabrėžiu, – krikščioniškasis gyvenimo būdas, apie kurį kalbu, nėra kuo nors ypatingas. Tegul kiekvienas iš mūsų pamąsto, ką Dievas jam padarė, ir kaip jis į tai atsiliepė. Jei drąsiai ir rimtai apsvarstysime savo elgesį, suprasime, ko mums dar trūksta. Vakar mane labai sujaudino pasakojimas apie vieną japonų katechumeną, kuris mokė katekizmo dar nepažįstančius Kristaus. Ir man buvo gėda. Mums reikia daugiau tikėjimo, daug daugiau tikėjimo! Ne tik tikėjimo, bet ir kontempliacijos.

Susikaupę įsiklausykite į dieviškąjį pamokymą, kuris pripildo sielą ir nerimo, ir tarsi medus saldumo: redemi te, et vocavi te nomine tuo: meus es tu⁴⁰. Aš atpirkau tave; pašaukiau tave vardu, ir tu esi mano. Nesisavinkime iš Dievo to, kas Jam priklauso. Iš Dievo, kuris mus taip mylėjo, kad netgi numirė dėl mūsų, kuris prieš pasaulio sukūrimą iš visos amžinybės pasirinko mus, kad būtume šventi Jo akivaizdoje⁴¹, Dievo, kuris mums nuolat teikia progų apsivalyti ir Jam save atiduoti.

O jeigu dar kirba kokia abejonė, iš Jo lūpų išgirstame kitą argumentą: Ne jūs mane išsirinkote, bet aš jus išsirinkau ir paskyriau, kad eitumėte, duotumėte vaisių ir jūsų vaisiai išliktų⁴², kontempliatyvių sielų darbo vaisiai.

Taigi mums reikia tikėjimo, antgamtinio tikėjimo. Kai tikėjimas susilpnėja, žmogui ima rodytis, kad Dievas toli, kad per mažai rūpinasi savo vaikais. Ir religija jam tarsi kažkoks priedas, tarsi šiaudas, kurio stveriesi, kai nėra kitokios išeities, kai nesuprasdamas dėl ko laukia didingų apsireiškimų, stebuklingų įvykių. O kai žmogaus siela gyvena tikėjimu, žmogus suvokia, kad krikščionio kelias netolina jo nuo kasdienio, įprasto gyvenimo. Ir kad didelis šventumas, kurio Dievas mūsų prašo siekti, slypi mažuose kasdieniuose dalykuose, čia ir dabar.