Punktų sąrašas

Tikėjimas ir nuolankumas

O štai kita jaudinanti scena.Ją mums pasakojo šv. Matas: moteris, jau dvylika metų serganti kraujoplūdžiu, prisiartino iš paskos ir palietė jo apsiausto apvadą¹⁹. Koks jos nuolankumas! Mat ji pati sau kalbėjo:Jei tik palytėčiau jo drabužį – išgyčiau²⁰. Visada yra taip karštai tikinčių ligonių, kaip Bartimiejus, kurie nesidrovi maldauti, viešai išpažįsta savo tikėjimą. Tačiau žiūrėkit – Kristaus kelyje nėra dviejų vienodų sielų. Didelis šios moters tikėjimas, bet ji nešaukia. Ir prisiartina nepastebimai. Jai užtenka palytėti Kristaus drabužį, nes yra įsitikinusi, kad išgis. Vos tik ji taip padarė, mūsų Viešpats atsigręžė ir pažvelgė į ją. Jis jau žino, kas dedasi šioje širdyje, pajuto jos pasitikėjimą: Pasitikėk, dukra, tavo tikėjimas išgydė tave²¹.

Ji prisiartino tikėdama, palytėjo apsiausto apvadą, ir žinojo, kad pagijo… Ir mes, jei norime būti išgelbėti, turime paliesti Kristaus drabužį kupini tikėjimo²². Ar dabar supranti, koks turi būti mūsų tikėjimas? Nuolankus. Kas esi tu, kas esu aš, kad būtume verti šito Kristaus kvietimo? Kas esame mes, kad būtume taip arti Jo? Kaip ir tai vargšei moteriai minioje, Jis suteikė mums progą. Ne akimirką palytėti Jo apsiausto kraštelį. Turime Jį patį. Jis mums visiškai pasiaukojo – su savo Kūnu, Krauju, Siela ir Dieviškumu. Jis yra kasdienis mūsų maistas; artimai su Juo kalbamės, kaip su Tėvu, kaip su Meile. Tai yra tiesa, ne fantazija.

Kasdienybė ir kontempliacija

Grįžkime prie šv. Evangelijos ir stabtelėkime ties tuo, ką šv. Matas pasakoja 21 skyriuje. Anksti rytą, grįždamas į miestą, Jėzus pasijuto alkanas. Pamatęs pakelėje vieną figmedį, priėjo prie jo²⁶. Koks džiaugsmas, Viešpatie, matyti Tave išalkusį, matyti Tave ištroškusį prie Sicharo šulinio!²⁷ Aš Tave kontempliuoju, perfectusDeus, perfectus homo²⁸: tikrasis Dieve ir tikrasis Žmogau. Turintis tokį pat kūną, kaip mano. Jis apiplėšė pats save, priimdamas tarno išvaizdą²⁹, kad aš niekada nesuabejočiau, jog mane supranta, jog mane myli.

Jis pasijuto alkanas³⁰. Kai pavargsime dirbdami, mokydamiesi, apaštalaudami, kai apsiniauks horizontas, nukreipkime savo žvilgsnį į Kristų: į gerąjį Jėzų, pavargusį Jėzų, alkaną ir ištroškusį Jėzų. Viešpatie, kaip moki padaryti, kad Tave suprastume, kad Tave mylėtume! Tu viskuo esi panašus į mus, išskyrus nuodėmę, kad suvoktume, jog su Tavimi įstengsime nugalėti savo blogus polinkius, ištaisyti klaidas. Ir nesvarbu nei nuovargis, nei alkis, nei troškulys, nei ašaros… Kristus buvo pavargęs, alkanas, ištroškęs, Jis verkė. Svarbu yra kova – maloni kova, nes Viešpats visada yra šalia mūsų – kad įvykdytume Tėvo, kuris yra danguje, valią³¹.

Tai kas gi keičiasi? Keičiasi tai, kad siela mato atsiveriant platesnius, erdvesnius horizontus tarnystei, nes Kristus įžengė į ją, kaip kad į Petro valtį. Siela kupina nenumaldomo noro visiems žmonėms skelbti magnalia Dei²⁵ – įstabius Viešpaties darbus, kuriuos Jis daro, jei mes netrukdome. Negaliu nutylėti, kad kunigų profesinis darbas, jei taip galima pavadinti, yra dieviškoji ir visuomeninė tarnystė, kuriai jie turi atiduoti visas jėgas. Jei kunigui lieka laiko kitokiam, ne kunigiškam darbui, jis gali būti tikras, kad nepakankamai uoliai atlieka savo pareigą.

Buvo drauge Simonas Petras, Tomas, vadinamas Dvyniu, Natanaelis iš Galilėjos Kanos, Zebediejaus sūnūs ir dar du kiti mokiniai. Simonas Petras jiems sako: „Einu žvejoti“. Jie pasisiūlė: „Ir mes einame su tavimi“. Jie nuėjo ir sulipo į valtį, tačiau tą naktį nieko nesugavo.

Rytui auštant, ant kranto pasirodė bestovįs Jėzus.²⁶

Jis eina šalia savo apaštalų, yra drauge su jam atsidavusiomis sielomis; tačiau jie to nepastebi. Kiek sykių Kristus būna ne šalia mūsų, bet mumyse; o mes taip pasinėrę į žemišką gyvenimą! Kristus yra visai čia pat ir nesulaukia iš savo vaikų nei švelnaus žvilgsnio, nei meilės žodžio, nei gero darbo.

Švenčiausiasis Kristaus Žmogiškumas

Kaip įveikti šias kliūtis? Kaip sustiprinti savo apsisprendimą, jeigu jis pradeda atrodyti per sunkus? Semkimės įkvėpimo iš pavyzdžio, kurį rodo Švenčiausioji Mergelė, mūsų Motina; ji atveria mums labai platų kelią, neišvengiamai einantį per Jėzų.

Norėdami priartėti prie Dievo, turime pasirinkti teisingą kelią – Švenčiausiąjį Kristaus Žmogiškumą. Todėl visada patariu skaityti knygas, bylojančias apie Viešpaties Kančią. Tie raštai, kupini nuoširdaus pamaldumo, padeda mūsų protui suvokti Dievo Sūnų, Žmogų kaip mes, ir tikrą Dievą, mylintį ir kenčiantį kūno kančias, kad atpirktų pasaulį.

Nepamirškite vienos iš labiausiai įsišaknijusių pamaldumo praktikų – šventojo Rožinio. Bažnyčia skatina apmąstyti jo slėpinius, kad drauge su Švenčiausiosios Marijos džiaugsmu, skausmu ir garbe mūsų mintyse ir vaizduotėje įsispaustų nuostabus Viešpaties pavyzdys: trisdešimt paprasto gyvenimo metų, treji pamokslavimo metai, žeminanti Kančia ir šlovingas Prisikėlimas.

Sekti Kristumi – štai paslaptis. Būti šalia Jo taip arti, kad su Juo sutaptume, kad gyventume su Juo kaip pirmieji apaštalai. Jei netrukdysime malonei veikti, netrukus galėsime teigti, jog esame apsivilkę mūsų Viešpačiu Jėzumi Kristumi¹². Viešpats atsispindi mūsų elgesyje lyg veidrodyje. Jei veidrodis yra geras, toks, koks turi būti: jis atspindės mieliausią mūsų Išganytojo veidą, jo neiškreipdamas, nesukarikatūrindamas, ir kiti galės Juo žavėtis, Juo sekti.

Išskyriau tarsi keturias pakopas, kurias reikia įveikti, kad susitapatintume su Kristumi: ieškoti, rasti, bendrauti, mylėti. Galbūt suprasite, jog esate dar tik pirmojoje pakopoje. Tada nedelsdami imkite ieškoti, ieškokite Viešpaties savyje iš visų jėgų. Jeigu tai darysite atkakliai, drįstu tvirtinti, kad Jį jau radote, ėmėte Jį mylėti, ir kalbėtis su Juo, esančiu danguje¹³.

Meldžiu Viešpatį, jog pasiryžtume brandinti sielose vienintelį kilnų siekį, vienintelį, vertą pastangų: būti šalia Jėzaus kaip Jo Palaimintoji Motina ir šventasis patriarchas Juozapas, visiškai savęs atsižadėję. Mes patirsime dieviškosios bičiulystės laimę, nugrimzdę į vidinį susikaupimą, puikiai derantį su mūsų profesinėmis bei pilietinėmis pareigomis, padėkosime Jam, kad taip jautriai ir aiškiai moko vykdyti mūsų Tėvo, kuris yra danguje, Valią.

Iš tikrųjų žavėdamiesi Švenčiausiuoju Jėzaus Žmogiškumu ir Jį mylėdami, vieną po kitos atrasime Jo žaizdas. Šiomis pasyvaus apsivalymo valandėlėmis, skaudžiomis, sunkiomis akimirkomis, kai mums iš akių rieda saldžios ir sykiu karčios ašaros, kurias stengiamės slėpti, norėsime įsismelkti į kiekvieną iš tų Švenčiausiųjų Žaizdų, kad atsigaivintume, apsivalytume Atperkančiuoju Krauju, kad sustiprėtume. Mes sulėksime ten kaip balandžiai, kurie, pasak Šventojo Rašto¹⁴, per audrą glaudžiasi uolų plyšyje. Slepiamės šiame prieglobstyje, kad pajustume Kristaus artumą, ir pamatysime, koks malonus Jo kalbėjimas koks gražus Jo veidas¹⁵, nes tie,kurie žino, kad Jo balsas švelnus ir malonus, yra gavę Evangelijos malonę, skatinančią juos sakyti: Tu turi amžinojo gyvenimo žodžius¹⁶.