Punktų sąrašas

Tęsdamas šį pokalbį Viešpaties akivaizdoje, pasiremsiu citata, naudota prieš keletą metų, bet ji tebėra aktuali. Tai viena iš šv. Teresės Avilietės minčių: Kiekvienas įvykis, netarnaujantis Dievo garbei, yra niekas, ir net mažiau negu niekas¹⁷. Ar suprantate, kodėl siela paliauja mėgautis taika ir ramybe, kai nutolsta nuo tikslo, kai užmiršta, kad Dievas ją sukūrė šventumui? Stenkitės niekada neprarasti šio antgamtinio požiūrio net laisvalaikio ar poilsio valandomis, kiekvienam taip pat reikalingomis, kaip ir darbas.

Galite pasiekti profesinės veiklos aukštumas, galite pelnyti didžiausią sėkmę, bet jei pamiršite šį antgamtinį požiūrį, kuriuo turi būti pagrįsta visa jūsų žmogiškoji veikla, būsite pasukę apgailėtinai klaidingu keliu.

Bet grįžkime prie mūsų temos. Sakiau, kad net jeigu pelnytumėte didžiausią pasisekimą visuomeninėje sferoje, viešojoje veikloje, darbe, tačiau apleistumėte vidinį gyvenimą ir nutoltumėte nuo Viešpaties, galų gale patirtumėte visišką nesėkmę. Dievo akyse – o tai ir yra svarbiausia – laimi tas, kuris stengiasi elgtis kaip tikras krikščionis. Kito kelio nėra. Štai kodėl pažįstate tiek žmonių, kurie, vertinant jų padėtį žmogiškuoju požiūriu, turėtų būti labai laimingi, tačiau jų gyvenimas slogus, niūrius, jie atrodo be galo džiaugsmingi, tačiau jei bent kiek pasikapstytume po jų sielas, pajustume aitrumą, kartesnį už tulžį. Taip neatsitiks nė vienam iš mūsų, jeigu iš tikrųjų stengsimės nuolat vykdyti Dievo valią, Jį garbinti ir šlovinti, Jo karalystę atskleisti visiems kūriniams.

Viešpaties nuolankumas buvo dar vienas smūgis tiems, kurie leido laiką, rūpindamiesi tik savimi. Būdamas Romoje, aš ne kartą kalbėjau ir jūs gal girdėjote mane sakant, kad nugalėtojai imperatoriai ir jų narsūs karvedžiai žygiuodavo išdidūs, pilni puikybės po šiandien jau sugriuvusiomis arkomis. Ir galbūt, eidami po šiais skliautais, jie palenkdavo galvą, kad neprasiskeltų didingos kaktos į grandiozinę arką. Tačiau nuolankusis Kristus taip pat nesako: jus pažins, jog esate mano mokiniai iš jūsų nuolankumo ir kuklumo.

Įsidėmėkite, kad ir po dvidešimties amžių Viešpaties priesakas tebėra nė kiek nepasenęs. Jis – tarsi tikro Dievo vaiko įgaliojamasis raštas. Per visą savo kunigišką gyvenimą daug sykių per pamokslus kartojau, jog šis priesakas dar, deja, tebėra visai negirdėtas daugeliui žmonių, todėl jie niekada ar beveik niekada nesistengė jo įgyvendinti. Liūdna, bet taip yra. Ne veltui Mesijas sakė: jus pažins iš to, kad vieni kitus mylite! Štai kodėl jaučiu poreikį nuolat priminti šiuos Viešpaties žodžius. Šv. Paulius priduria: nešiokite vieni kitų naštas, ir taip įvykdysite Kristaus įstatymą¹⁵. Dėl tuščiai praleistų valandėlių galbūt teisiniesi motyvuodamas, kad laiko turi į valias… Kai šitiek tavo brolių ir draugų dirba be atvangos! Padėk jiems jautriai, taktiškai, su šypsena lūpose, padėk taip, kad jie beveik to nepajustų, kad net negalėtų parodyti dėkingumo, nes tavo meilė buvo tokia subtili ir diskretiška, jog liko nepastebėta.

Pritrūkome laiko, galbūt teisintųsi vargšės mergaitės, kurios nešėsi tuščius žibintus. Darbininkai aikštėje didesniąją dienos dalį nežino, ką veikti, nes nejaučia pareigos imtis darbo, nors Viešpats nuolat, atkakliai, nuo pirmos valandos ieško darbininkų. Atsiliepkime į Jo kvietimą, atsakydami „taip“: iš meilės kęskime – nors iš tiesų tai ne kančia – dienos ir kaitros naštą¹⁶.

Darbą paversti malda

Dažnai primenu, jog kalbėdamiesi su Jėzumi, kuris iš tabernakulio mus mato ir girdi, mes negalime pasitenkinti beasmene malda; ir priduriu, kad norint, jog mūsų apmąstymas virstų pokalbiu su Viešpačiu, – tam žodžių triukšmas nereikalingas, – mes negalime būti beasmeniai, Jo akivaizdoje turime būti tokie, kokie esame, nesislėpti minioje, užplūdusioje bažnyčią, ar skęsti gausybėje tuščių žodžių, kurie sakomi ne iš širdies, o tik iš įpročio.

Dabar dar pridursiu, kad ir tavo darbas turi būti asmeninė malda; jis turi tapti didžiuoju pokalbiu su mūsų dangaus Tėvu. Jei tu sieki šventumo savo profesinėje veikloje, būtinai turėsi stengtis, kad darbas nebūtų anoniminė malda. Ir tavo pastangos neturėtų išsekti abejingai, monotoniškai triūsiant tarsi kapanojantis blausioje prieblandoje, nes tuojau dingtų ir dieviškasis akstinas, kuris įkvepia tavo kasdienį darbą.

Aš prisimenu savo keliones į frontą Ispanijos pilietinio karo metu. Neturėdamas jokių materialinių išteklių, keliaudavau pas tuos, kuriems reikėjo kunigo pagalbos. Tokiomis ypatingomis aplinkybėmis, kuriomis daugelis galbūt teisindavo savo apsileidimą ir nerūpestingumą, aš duodavau jiems ne tik asketinių patarimų. Tada, kaip ir šiandien, kamavo tas pats rūpestis, kurį prašau Viešpaties sužadinti ir kiekvienam iš jūsų; aš troškau jų sieloms gerovės ir džiaugsmo šioje žemėje, raginau juos neleisti laiko veltui, tuščiai, kad karas nebūtų bergždžias jų gyvenimo tarpsnis, prašiau daryti visa, kas įmanoma, kad tranšėjos ir sarginės netaptų jiems tarsi geležinkelio stočių laukimo sale, kur žmonės stumia laiką, laukdami traukinių, kurie, regis, niekada neatvyks…

Skatinau juos užsiimti kokia nors naudinga veikla, suderinama su karo tarnyba, pavyzdžiui, studijuoti, mokytis kalbų; patardavau, kad jie niekada nepaliautų būti Dievo žmonėmis ir stengtųsi, jog jų elgesys būtų operatio Dei, Dievo veikimas; ir susijaudindavau matydamas, kad šie jaunuoliai, atsidūrę sunkiose aplinkybėse, elgdavosi puikiai: tai bylojo apie jų vidinio gyvenimo tvirtumą.

Aš taip pat prisimenu laiką, praleistą Burgos mieste. Ten atvykdavo daug jaunuolių pabūti su manimi keletą dienų. Kai kurie iš jų gyvendavo netoliese esančiose kareivinėse. Tuo metu kartu su keletu savo sūnų gyvenau apgriuvusio viešbučio kambaryje, mums stigo būtiniausių dalykų. Tačiau šimtus atvykusių stengėmės aprūpinti viskuo, kas reikalingiausia, kad jie pailsėtų ir atgautų jėgas.

Turėjau įprotį pasivaikštinėti Arlanzono upės pakrante, kalbėdamasis su jais, klausydamasis jų pasipasakojimų, stengdamasis savo patarimais juos sustiprinti, arba atverti naujus vidinio gyvenimo horizontus; pasikliaudamas Dievo pagalba visada juos drąsinau, skatinau, kad jie elgtųsi kaip tikri krikščionys. Kai kada pasivaikščiodami nueidavome iki Las Huelgas vienuolyno, o kartais užsukdavom į Katedrą.

Mėgdavau užlipti į vieną bokštą, kad čia jie galėtų gėrėtis nuostabiu akmens ažūru, sunkaus, atkaklaus triūso vaisiumi. Kalbėdamasis su jais, atkreipdavau dėmesį, jog žvelgiant iš apačios šio grožio nematyti, ir kad vaizdais atskleisčiau, ką taip dažnai jiems aiškinau, pridurdavau: štai Dievo darbas, štai Dievo kūrinys Darbas, padarytas taip tobulai ir gražiai, jog yra tarsi subtilus nėrinys iš akmens. Ši realybė, kuri pati bylojo apie save, padėjo jiems suprasti, kad visa tai buvo malda, nuostabus pokalbis su Viešpačiu. Tie, kurie eikvojo savo jėgas dirbdami šį darbą, puikiai suprato, kad jų pastangų bus neįmanoma įvertinti žvelgiant iš miesto gatvių tolumos: jos skirtos Dievui. O tu ar dabar supranti, kaip profesinis pašaukimas gali priartinti prie Viešpaties? Daryk, kaip tie akmentašiai, ir tavo darbas taip pat taps operatio Dei, – žmogaus triūsu, turinčiu dieviškų bruožų, dieviško masto.

Mes tikime, kad Dievas yra visur. Todėl dirbame laukus šlovindami Viešpatį, skrodžiame jūras ir atliekame visus kitus darbus garbindami jo gailestingumą¹⁸. Tad kiekvieną akimirką esame susivieniję su Dievu. Net jei būtumėt atskirti, atsidurtumėte ne savo įprastinėje aplinkoje, kaip tie jaunuoliai tranšėjose, – gyvensite Viešpatyje Kristuje per tą nuolatinį ir uolų savo darbą, kurį pavertėte malda, nes pradėjote ir baigėte Dievo Tėvo, Dievo Sūnaus ir Dievo Šventosios Dvasios akivaizdoje.

Bet nepamirškite, kad gyvenate ir žmonių akivaizdoje ir kad jie laukia iš jūsų, – iš tavęs – krikščioniško liudijimo. Todėl savo profesinės veiklos baruose, turime dirbti taip, kad mums netektų raudonuoti prieš tuos, kurie mus pažįsta ir myli, ir kad mūsų darbas nekeltų juoko kitiems. Jei elgsitės pagal dvasią, kurią bandau jums įskiepyti, nenuvilsite tų, kurie jumis pasikliauja, ir jums nereikės gėdytis. Jūsų neištiks tai, kas ištiko vieną Evangelijos palyginimo veikėją, kuris užsimojo pastatyti bokštą; žmonės matydami padėjus pamatą ir nebaigus darbo, iš jo šaipėsi: ,,Šitas žmogus pradėjo statyti ir neįstengia baigti“¹⁹.

Būkite tikri: jei neprarasite antgamtinio požiūrio, visada užbaigsite savo darbą, savo katedrą iki paskutinio akmens.

Possumus²⁰ – Galime! Ir šią kovą galime laimėti Viešpačiui padedant. Būkite tikri, – nėra sunku savo darbą paversti pokalbiu – malda. Vos tik paaukoji savo darbą ir pradedi veikti, Dievas jau klauso ir drąsina. Pasinėrus į kasdienį darbą, siela taps kontempliatyvi. Tikime, kad Viešpats mus mato, skatina įveikti save ir siekti vis naujos pergalės: mažyčio pasiaukojimo, šypsenos įkyriam žmogui, pastangų pirmiausia kibti į nelabai malonų, bet skubesnį darbą, dirbti tvarkingai, parodyti atkaklumo, kai reikia atlikti pareigą, nors taip magėtų jos atsikratyti, neatidėti rytdienai to, ką reikia padaryti šiandien. Ir viską, kad nudžiugintume Dievą, mūsų Tėvą. O galbūt ant savo stalo ar mažiau į akis krintančioje vietoje pastatai kryželį, kuris yra tarsi tavo kontempliatyvios dvasios žadintojas, sielos ir proto vadovas, mokantis tave tarnauti.

Jei nuspręsi nesitraukdamas iš pasaulio, dirbdamas įprastinius darbus, eiti šiuo kontempliacijos keliu, netrukus pasijusi Mokytojo draugu, vykdančiu dieviškąją užduotį – atverti dieviškus žemės kelius visai žmonijai. Savo darbu tu padėsi Kristaus karalystei plėstis visuose žemynuose. Tavo darbo valandos viena po kitos bus paaukotos už tolimas, tikėjimui gimstančias tautas, Rytų tautas, kurioms trukdoma laisvai išpažinti savo tikėjimą, ir už senos krikščioniškosios tradicijos šalis, kuriose Evangelijos šviesa, regis, aptemo ir sielos skendi tamsybėje…

Taigi kokią vertę įgyja ta darbo valanda ir tavo pastangos padirbėti dar kelias akimirkas, kelias minutes, kad viską užbaigtum. Šitaip paprastai kontempliaciją tu paverti apaštalavimu, paklusdamas aukščiausiems savo širdies polėkiams, širdies, kuri plaka vienu ritmu su švelniausia ir gailestingiausia mūsų Viešpaties Jėzaus širdimi.

Žinoma,bailių ir lengvabūdžių apstu, bet mūsų žemėje yra ir daug teisingų žmonių, kurie vadovaujasi kilniu idealu, – net jeigu tai yra tik filantropija be antgamtinės sampratos. Jie ištveria visokius nepriteklius ir dosniai tarnauja kitiems, norėdami palengvinti jų kančią ir sunkumus. Gerbiu ir netgi gėriuosi atkaklumu tų, kurie pluša dėl kilnaus idealo. Tačiau laikau savo pareiga priminti, kad viskas, ko imamės čia žemėje, jei tai tik mūsų sumanymas, yra paženklinta laikinumo. Apmąstykite Šventojo Rašto žodžius: apsvarsčiau visa, ką mano rankos buvo padariusios, ir sunkų triūsą, kurį buvau įdėjęs. Tikėk manimi, visa buvo tik rūkas ir vėjų vaikymas! Nebuvo nieko naudinga po saule!⁵

Šis laikinumas anaiptol neužgniaužia vilties. Kaip tik priešingai, kai pripažįstame žemiškųjų užmojų menkumą ir ribotumą, mūsų triūsas atsiveria tikrajai vilčiai, – išaukštinančiai kiekvieną žmogaus darbą ir paverčiančiai jį susitikimo su Dievu vieta. Mūsų triūsą nutvieskia amžinybės šviesa, išsklaidanti nusivylimo tamsumas. Tačiau jeigu savo trumpalaikius sumanymus mes paverčiame absoliučiais tikslais, nukreipiame akis nuo amžinybės ir tikrojo tikslo, kuriam esame sukurti, – mylėti ir garbinti Viešpatį, o paskui regėti Jį danguje, tada gražiausi ketinimai tampa išdavystėmis, netgi žmonių paniekinimo būdais. Atsiminkite šv. Augustino nuoširdžius, gerai žinomus žodžius (jis buvo patyręs tiek daug kartėlio, kai dar nepažino Dievo ir ieškojo laimės ne Jame): Tu mus kreipi į save, ir mūsų širdis patirs poilsį tik tuomet, kai ras ramybę į Tavyje!⁶ Turbūt nėra nieko tragiškesnio žmogaus gyvenime, kai viltis klastojama ir iškraipoma, kai ji sudedama ne į Meilę, be paliovos gaivinančią, o į ką nors kita.

Jausmo ir žinojimo, kad esu Dievo sūnus, tikrumas pripildo mane – norėčiau, jog ir jūs tai patirtumėte – tikros vilties, tos dieviškosios dorybės, kuri, perduota kūrinijai, prisitaiko prie mūsų prigimties ir kartu tampa labai žmogiška dorybe. Esu laimingas, nes tikiu, kad pasieksime dangų, jei būsime visados ištikimi; džiaugiuosi palaima, kuri mums teks quoniam bonus⁷, nes mano Dievas yra geras ir Jo gailestingumas begalinis. Šis tikrumas padeda man suprasti, kad tik tai, kas Dievo paženklinta, turi neišdildomą amžinybės antspaudą ir nenykstamą vertę. Tad štai kodėl viltis neatitolina manęs nuo šios žemės dalykų – priešingai, ji netgi priartina mane prie tos pačios tikrovės naujaip, krikščioniškai, kai visur siekiama atrasti ryšį tarp mūsų puolusios prigimties ir Dievo, mūsų Kūrėjo ir Atpirkėjo.

Kuo viltis?

Turbūt ne vienas savęs klausia: kuo mes, krikščionys, turime viltis? Juk pasaulis siūlo daug gėrybių, priimtinų mūsų širdžiai, kuri trokšta laimės ir karštai siekia meilės. Be to, mes norime plačiai skleisti džiaugsmą ir ramybę: pasiekę asmeninės gerovės, stengiamės, kad ir visi, mus supantys, būtų laimingi.

Deja, kai kurie žmonės, vadovaudamiesi garbingu, bet paviršutinišku požiūriu, tiktai laikinais ir nepastoviais tikslais, pamiršta, jog krikščionis turi siekti aukštesnių – amžinųjų – viršūnių. Mūsų tikslas – pati Dievo Meilė. Mes trokštame gėrėtis Ja su nesenkančiu džiaugsmu. Daugybe būdų patyrėme, kad šios žemės dalykai mums visiems pasibaigs sulig šiuo pasauliu, o kiekvienam žmogui netgi anksčiau – mirštant (nei garbės, nei turtų nenusinešime į kapus). Todėl su vilties duotais sparnais, skraidinančiais mūsų širdis į Viešpatį, išmokome melstis: in Te Domine speravi, non confundar in aeternum⁸. Sudėjau viltį į Tave, Viešpatie, kad tavo ranka mane vestų dabar ir visados, ir per amžių amžius.

Nugalėkite tingumą ir išglebimą ir vykite šalin klaidingą mintį, kad malda gali palaukti. Neatidėliodami rytdienai, semkimės iš šio malonių šaltinio. Dabar pats tinkamiausias laikas. Dievas, su didžiausia meile žvelgiantis į kiekvieną mūsų dieną, išklauso asmeniškiausias maldas, ir aš vėl jums tvirtinu: tu ir aš, mes turime pasitikėti Juo, kaip pasitikima broliu, draugu, tėvu. Sakyk Jam – kaip Jam sakau aš, – kad Jis yra Didybė, Gerumas, Gailestingumas. Ir pridurk: štai kodėl aš noriu pamilti Tave, nors mano elgesys šiurkštus, nors vargšės mano rankos sugrubusios nuo gyvenimo šioje žemėje.

Taigi, gal ir patys to nepastebėdami, mes eisime ryžtingu dievišku tempu, tvirtai tikėdami, kad Viešpačiui globojant net skausmas, pasiaukojimas, kančios yra malonios. Koks stiprus Dievo vaikas, žinodamas, jog yra taip arti Tėvo! Todėl, kad ir kažin kas atsitiktų, esu nepalaužiamas, saugus su Tavimi, Viešpatie ir mano Tėve, kuris esi uola ir tvirtovė²⁰.