Punktų sąrašas

Vienas iš Rašto žinovų, jau negalinčių atskirti Mozei apreikštų pamokymų nuo savo nevaisingos kazuistikos, iš minios kreipiasi į Viešpatį. Viešpats ramiai, oriai atsako šiam Įstatymo mokytojui: Mylėk Viešpatį, savo Dievą, visa širdimi, visa siela, visu protu. Tai didžiausias ir pirmasis įsakymas. Antrasis – panašus į jį: Mylėk savo artimą kaip save patį. Šitais dviem įsakymais remiasi visas Įstatymas ir Pranašai¹.

Dabar prisiminkite Mokytoją su savo mokiniais Aukštutiniame kambaryje. Vis labiau artėjant Kančios valandai, Kristaus, apsupto tų, kuriuos Jis myli, širdis įsiplieskia neapsakoma ugnimi: Aš jums duodu naują įsakymą,– sako Jis mokiniams, – kad jūs vienas kitą mylėtumėte: kaip aš jus mylėjau, kad ir jūs taip mylėtumėte vienas kitą! Iš to visi pažins, kad esate mano mokiniai, jei mylėsite vieni kitus².

Kad priartėtumėte prie Viešpaties skaitydami Evangeliją, aš jums patariu visuomet taip įsijausti į sceną, lyg būtumėte dar vienas jos veikėjas. Žinau daugybę sielų taip darant. Taigi, jūs pasinersite į scenos vyksmą, kaip Marija, klausanti Jėzaus žodžių, arba kaip Morta išdrįsite Jam atskleisti net menkiausius savo rūpesčius³.

Viešpatie, kodėl nauju vadini šį įsakymą? Kaip ką tik girdėjome, mylėti artimą jau buvo įsakyta Senajame Testamente. Be to, jūs prisiminsite, kad Jėzus dar savo viešo gyvenimo pradžioje praplėtė šį reikalavimą: „Mylėk savo artimą ir nekęsk savo priešo“. O aš jums sakau: mylėkite savo priešus ir melskitės už savo persekiotojus⁴.

Viešpatie, leisk mums dar kartą klausti: kodėl ir toliau vadini nauju šį įsakymą? Tą naktį, kelios valandos prieš pasiaukodamas ant Kryžiaus, nuoširdžiai kalbėdamasis su tais, kurie, nors ir pilni silpnybių, netobulumų, kaip ir mes, Tave lydėjo iki Jeruzalės, Tu atskleidei netikėtą meilės mastą: kaip aš jus mylėjau. Tad kaip Apaštalai, Tavo neišmatuojamos meilės liudytojai, galėjo Tavęs nesuprasti!

Mokytojo pavyzdys ir pamokymai yra aiškūs ir tikslūs. Savo mokymą Jis pagrindė nuveiktais darbais. Ir vis dėlto aš ne sykį esu pagalvojęs, kad praslinkus net dvidešimčiai amžių, Jo priesakas tebėra naujas įsakymas, nes mažai kas stengėsi jį įgyvendinti. Kiti, dauguma jų, labiau buvo linkę dėtis ir tebesideda apie jį nieko negirdėję. Kaustomi suvešėjusio egoizmo, jie pareiškia: kam tie keblumai? Mums ir savo rūpesčių per akis.

Toks elgesys nedera krikščionims. Jei išpažįstame tą patį tikėjimą, jei iš tiesų trokštame žengti ryškiais pėdsakais, kuriuos Jėzus paliko žemėje, negalime tenkintis tik tuo, kad kitiems žmonėms padedame išvengti blogio, kurio mes patys nenorime. Tai daug, bet ir labai mažai, esame supratę, kad mūsų meilės matas – Jėzaus elgesys. Jis mums nesiūlo šios elgesio normos kaip tolimo tikslo, kaip visą gyvenimą trunkančios kovos vainikavimo. Todėl ir atkakliai kartoju, kad turite konkrečiai ryžtis – tai išeities taškas. Ir Viešpats tai laiko mūsų išskirtiniu požymiu: Iš to visi pažins, kad esate mano mokiniai.

Jėzus Kristus, mūsų Viešpats, įsikūnijo, priėmė mūsų prigimtį, kad parodytų žmonijai visų dorybių pavyzdį. Jis mus ragina: mokykitės iš manęs, nes aš esu romus ir nuolankios širdies⁵.

Vėliau, apaštalams aiškindamas, pagal kokį požymį juos atpažins kaip krikščionis, Jis nesako: nes esate nuolankūs. Jis, neprilygstamas tyrumas, nekaltasis Avinėlis, – tobulo, be dėmės Jo šventumo niekas negalėtų sutepti – taip pat nepabrėžia⁶: jie žinos, kad jūs – mano mokiniai, nes esate skaistūs ir dori.

Šiame pasaulyje Jis buvo visiškai neprisirišęs prie žemiškųjų gėrybių. Būdamas visatos Kūrėjas ir Viešpats, Jis net neturėjo kur galvos priglausti⁷. Bet Jis nesako: jie žinos, kad jūs – maniškiai, nes nesate prisirišę prie turtų. Prieš skelbdamas Evangeliją⁸, Jis praleidžia dykumoje keturiasdešimt dienų ir keturiasdešimt naktų, laikydamasis griežčiausio pasninko. Taip pat nesako saviškiams: jie supras, jog tarnaujate Dievui, nes nesate nei apsirijėliai, nei girtuokliai.

Apie tai, kas skiria apaštalus ir tikruosius visų laikų krikščionis nuo kitų žmonių, mes jau girdėjome: Iš to visi pažins, kad esate mano mokiniai, jei mylėsite vieni kitus⁹.

Man atrodo, labai logiška, kad Dievo vaikus, kaip dabar tave ir mane, visuomet turėtų sujaudinti šis primygtinis Mokytojo raginimas. Viešpats nenusprendė, kad stebuklingi ir nepaprasti darbai bus Jo mokinių ištikimybės įrodymas, nors Jis suteikė jiems tokią galią Šventojoje Dvasioje. Taigi ką Jis jiems skelbia? Pažins, kad esate mano mokiniai, jei jūs vieni kitus mylėsite¹⁰.

Dieviškoji pedagogika

Nejausti neapykantos priešui, neatsilyginti blogiu už blogį, atsisakyti keršto, atleisti be pagiežos tada – bet, neapgaudinėkime savęs, dar ir dabar – buvo laikoma keistu elgesiu, per daug didvyrišku, neįprastu. Toks gali būti kūrinių menkumas! Jėzus Kristus, kuris atėjo išgelbėti visų žmonių ir trokšta krikščionis įtraukti į savo atperkamąjį darbą, norėjo išmokyti savo mokinius, taigi tave ir mane, didelės, nuoširdžios, kilnesnės, didingesnės meilės: mes turime mylėti vieni kitus, kaip Kristus myli kiekvieną iš mūsų. Tik taip, nors ir nerangiai sekdami Dievo pavyzdžiu, galėsime visiems žmonėms atverti savo širdį, mylėti tobulesniu, visiškai nauju būdu.

Tą nuostabią meilę, kuri toli gražu pranoksta ir didžiausią žmonių brolybę, ir būdo meilumą, įgyvendino pirmieji krikščionys. Mokydamiesi iš Kristaus Širdies, jie stipriai ir švelniai mylėjo vieni kitus. Antrojo amžiaus rašytojas Tertulianas perteikia mums pagonių žodžius, kuriuos jie kartojo, nustebintito meto tikinčiųjų elgesio, pilno antgamtinio ir žmogiškojo žavesio: Žiūrėkit, kaip jie myli vienas kitą¹¹.

Jei suvoki, kad ir šią akimirką, ir daug kartų per dieną tu nenusipelnai tokio pagyrimo ir kad tavo širdis deramai neatsiliepia į Dievo raginimus, turėtum susimąstyti, ar neatėjo metas pasitaisyti. Atsiliepk į šv. Pauliaus raginimą: Tad, kol turime laiko, darykime gera visiems, o ypač tikėjimo namiškams¹², – tikėjimo broliams, kurie drauge su mumis yra mistinis Kristaus Kūnas.

Meilės išraiškos

Aš mėgstu žodžius, kuriais Šventoji Dvasia mums byloja pranašo Izaijo lūpomis: discite benefacere²⁴. Mokykitės daryti gera. Dažnai taikau šį patarimą įvairiems mūsų vidinės kovos aspektams, žinodamas, jog krikščioniškasis gyvenimas niekada nesibaigia, o įgytos dorybės yra kasdienių ir veiksmingų pastangų padarinys.

Ką darome, kad tinkamai atliktume bet kokį darbą arba pareigą? Pirmiausia apsvarstome tikslą ir priemones jam siekti. Paskui atkakliai naudojame šias priemones, pamažu diegdami įprotį, kad jis tvirtai įsišaknytų mumyse. Kai tik ko nors išmokstame, tuojau pat atrandame kitus dalykus, kurie mums buvo nežinomi; jie skatina tęsti darbą ir niekad nesakyti: gana!

Meilė artimui yra meilės Dievui išraiška. Štai kodėl, stengdamiesi ugdyti šią dorybę, negalime nubrėžti jokios ribos. Bendraujant su Viešpačiu, vienintelė riba yra mylėti be ribų. Viena vertus, todėl, kad mes niekada neįstengsime Jam padėkoti už visa, ką Jis padarė dėl mūsų; kita vertus, todėl, kad pati Dievo meilė kūriniams yra neaprėpiamai didelė, nesavanaudiška, beribė.

Mus, kurie norime Jo klausyti visa savo siela, Jėzus Kristus Kalno pamoksle moko dieviškojo meilės įsakymo. Ir pabaigoje paaiškina: mylėkite savo priešus, darykite gera ir skolinkite, nieko nesitikėdami. Tuomet jūsų lauks didelis atlygis, ir jūs būsite Aukščiausiojo vaikai: juk Jis maloningas ir nedėkingiesiems, ir piktiesiems. <…> Būkite gailestingi, kaip ir jūsų Tėvas gailestingas²⁵.

Gailestingumas – tai ne šalta užuojauta: gailestingumas neatsiejamas nuo didžiulio teisingumo ir meilės. Gailestingas yra tas, kuris turi jautrią širdį, myli nuoširdžiai, pasiaukojamai, dosniai. Štai kaip šv. Paulius apibūdina meilę savo himne, skirtame šiai dorybei: Meilė kantri, meilė maloninga, ji nepavydi; meilė nesididžiuoja ir neišpuiksta. Ji nesielgia netinkamai, neieško savo naudos, nepasiduoda piktumui, pamiršta, kas buvo bloga, nesidžiaugia neteisybe, su džiaugsmu pritaria tiesai. Ji visa pakelia, visa tiki, viskuo viliasi ir visa ištveria²⁶.

Viena pirmųjų meilės išraiškų – sielos žengimas nuolankumo keliu. Kai save nuoširdžiai laikome nieku, kai suprantame, jog be dieviškos pagalbos silpniausias ir menkiausias iš kūrinių būtų geresnis už mus; kai suvokiame sugebą daryti visokias klaidas ir baisybes, kai žinome esą nusidėjėliai, nors įnirtingai stengiamės išvengti nedorų poelgių, kaip galime blogai galvoti apie kitus? Kaip galėtume savo širdyje puoselėti fanatizmą, netolerantiškumą, aroganciją?

Nuolankumas mus lyg už rankos veda prie tokio bendravimo su savo artimu būdo, kuris ir yra geriausias: turime suprasti visus žmones, su visais sugyventi, visiems atleisti, nekurstyti nesantaikos, neatsiriboti nuo kitų užtvaromis, visada elgtis kaip pridera vienybės įrankiams. Ne veltui mūsų sieloje glūdi stiprus taikos ir vienybės siekimas, troškimas. Iš to kyla brolybė. Pagarbos asmens teisėms troškimas. Visa tai ir yra brangiausia žmonių gyvenime: jei visi esame Dievo vaikai, brolybė nevirsta nuvalkiotu žodžiu; ji nėra ir įsivaizduojamas idealas. Tai iš tiesų sunkus, bet pasiekiamas tikslas.

Mes, krikščionys, visiems cinikams, skeptikams, nemokantiems mylėti, tiems, kurie savo silpnumą pavertė dvasios nuostata, turime įrodyti, kad meilė yra įmanoma. Galbūt labai sunku taip elgtis, nes žmogus buvo sukurtas laisvas ir jis gali beprasmiškai priešintis Dievui; tačiau meilė yra galima ir tikra, nes toks elgesys yra Dievo meilės ir meilės Dievui padarinys. Jei mes, tu ir aš, mylime, Jėzus Kristus taip pat myli. Tuomet ir suprasime visą skausmo, aukos, nesavanaudiško pasiaukojimo gilybę ir vaisingumą kasdieniame gyvenime.

Štai kodėl aš jums kartoju su šv. Pauliumi: Jei kalbėčiau žmonių ir angelų kalbomis, bet neturėčiau meilės, aš tebūčiau žvangantis varis ir skambantys cimbolai. Ir jei turėčiau pranašystės dovaną ir pažinčiau visas paslaptis ir visą mokslą; jei turėčiau visą tikėjimą, kad galėčiau net kalnus kilnoti, tačiau neturėčiau meilės, aš būčiau niekas. Ir jei išdalyčiau vargšams visa, ką turiu, jeigu atiduočiau savo kūną sudeginti, bet neturėčiau meilės, – nieko nelaimėčiau³⁰.

Žinoma, yra tokių, kurie, kaip ir Kristaus mokiniai, mūsų Viešpačiui paskelbus Kūno ir Kraujo sakramentą, į šiuos apaštalo žodžius atsakytų: Kieti Jo žodžiai, kas gali jų klausytis!³¹ Taip, Jo žodžiai kieti. Nes meilė, apie kurią kalba apaštalas, ne filantropija, humaniškumas ar užuojauta kito kančiai; ji reikalauja teologinės Dievo meilės dorybės ir meilės kitiems dėl Dievo. Todėl meilė niekada nesibaigia. Išnyks pranašystės, paliaus kalbos, baigsis pažinimas. Mūsų pažinimas dalinis ir mūsų pranašystės dalinės <…> Taigi dabar pasilieka tikėjimas, viltis ir meilė – šis trejetas, bet didžiausia jame yra meilė³².

Vienintelis kelias

Įsitikinome, kad meilė neturi nieko bendro su karikatūra, kuria kartais kai kas bando paversti pagrindinę krikščionio dorybę. Tad kodėl reikia apie ją nuolatos kalbėti? Gal tai privaloma tema, bet nelabai įgyvendinama?

Apsižvalgę aplink save, galbūt rastume priežasčių manyti, kad meilė yra nepasiekiama dorybė. Bet, viską apsvarstę antgamtiniu požiūriu, atrasime priežastį: tai nuolatinio ir intensyvaus bendravimo su mūsų Viešpačiu Jėzumi Kristumi stoka, ir nemokėjimas atpažinti sieloje Šventosios Dvasios veikimo, kurio pirmasis vaisius kaip tik ir yra meilė.

Prisimindamas keletą apaštalo patarimų – neškite vieni kitų naštas ir taip įvykdysite Kristaus įstatymą³³ –, Bažnyčios Tėvas priduria: mylėdami Kristų, mes nesunkiai pakęsime kitų silpnybes, net to, kurio mes dar nemylime, nes jo darbai nėra geri³⁴.

Štai taip atsiveria kelias, kuris stiprina mūsų meilę. Manydami, kad pirmiausia mums reikia imtis humanitarinės veiklos, pagalbos kitiems užduočių, bodintis Dievo meilės, mes apsirinkame. Mums nevalia apleisti Kristaus todėl, kad rūpinamės savo segančiu artimu, juk privalome jį mylėti dėl Kristaus³⁵.

Nuolat žvelkite į Jėzų. Būdamas Dievas, Jis nusižemino ir priėmė tarno išvaizdą³⁶, kad galėtų tarnauti mums. Tai vienintelis kelias, kuris vertas pastangų. Meilė skatina susivienyti, susitapatinti su mylimu asmeniu. Susivieniję su Kristumi, mes būsime kupini troškimo sekti Juo šiame atsižadėjimo gyvenime, nesavanaudiškai mylėti ir pasiaukoti iki mirties. Kristus mums iškelia alternatyvą: arba gyvensime egoistiškai ir būsime vieniši, ar visas savo jėgas atiduosime tarnavimui kitiems.

Dabar, baigdami šią pokalbio su Viešpačiu valandėlę, prašykime, kad Jis leistų drauge su šv. Pauliumi kartoti: visa mes lengvai nugalime dėlei to, kuris mus pamilo. Ir aš esu tikras, kad nei mirtis, nei gyvenimas, nei angelai, nei kunigaikštystės, nei dabartis, nei ateitis, nei galybės, nei aukštumos, nei gelmės, nei jokie kiti kūriniai negalės mūsų atskirti nuo Dievo meilės, kuri yra mūsų Viešpatyje Kristuje Jėzuje³⁷.

Šventasis Raštas taip pat byloja apie šią meilę karštais žodžiais: giliausivandenys negali užgesinti meilės, nei potvyniai jos paskandinti³⁸. Šios meilės kupina Švč. Marijos Širdis, ir ji tapo visos žmonijos Motina. Švenčiausiajai Mergelei Dievo meilė tai drauge ir rūpinimasis visais savo vaikais. Jos Širdis labai švelni, jautri mažiausiems dalykams – jiems reikia vyno³⁹, – daug kentėjo, matydama tą minios žiaurumą ir tą baisų budelių įtūžį, Jėzaus Kančią ir Mirtį. Bet Marija nieko nesako. Ji myli. Kaip ir Sūnus, ji tyliai atleidžia. Tai ir yra meilės galia.