Punktų sąrašas

Dėl visai kitų priežasčių, kurių čia nevardysiu, bet kurias gerai žino Jėzus, esantis tabernakulyje, gyvenimas leido man ypatingu būdu pasijusti Dievo sūnumi; patyriau džiaugsmą, galėdamas prisiglausti prie Tėvo širdies, kad pasitaisyčiau, apsivalyčiau, Jam tarnaučiau, kad suprasčiau visus žmones ir jiems atleisčiau, kupinas nusižeminimo ir Jo meilės.

Ir dėl to norėčiau pakartoti, jog ir jūs, ir aš turime suimti save į rankas, prabusti iš stingulio, į kurį pastūmėjo mūsų silpnumas, kuris taip lengvai mus užmigdė. Tada pradėsime kur kas giliau ir greičiau suvokti, kad esame tikri Dievo vaikai.

Jėzaus pavyzdys, Jo veikla tuose Rytų kraštuose mums padeda įsigilinti į šią tiesą. Jeigu priimame žmonių liudijimą, – skaitome Jono laiške, – tai Dievo liudijimas didesnis⁵. Koks gi yra tas Dievo liudijimas? Šv. Jonas vėl mums sako: Žiūrėkite, kokia meile apdovanojo mus Tėvas: mes vadinamės Dievo vaikais – ir esame. Mylimieji, mes dabar esame Dievo vaikai⁶.

Visus savo gyvenimo metus aš stengiausi vadovautis šia džiaugsminga tiesa. Mano malda visada būdavo tokia pat, išskyrus vieną kitą niuansą. Aš sakydavau: Viešpatie, Tavo valia esu čia, Tu man patikėjai tą ar aną, ir aš pasitikiu Tavimi. Žinau, kad esi mano Tėvas; o juk vaikai visada ir visiškai pasitiki savo tėvais. Remdamasis kunigiška patirtimi, galiu patvirtinti, kad sielos, atsiduodamos į Dievo rankas, išsiugdo tvirtą, gilų ir ramų maldingumą, kuris skatina jas nuolat darbuotis Dievo garbei.

Jėzaus Kristaus pavyzdys

Quasi modo geniti infantes... Džiaugsmingai šią mintį visur skelbiau: mes esame maži Dievo vaikai. Mus džiugina ir žodžiai, skambantys Mišių liturgijoje: kiekvienas, kuris gimęs iš Dievo, nugali pasaulį⁷, įveikia sunkumus, pasiekia pergalę šiame didžiame mūšyje už sielų ir visuomenės ramybę.

Mūsų išmintis ir stiprybė kaip tik ir kyla iš žinojimo, kad Dievo akivaizdoje esame maži ir vargani. Tačiau būtent Jis mus ir ragina veikti su visišku pasitikėjimu ir skelbti Jėzų Kristų, Jo Viengimį Sūnų, nepaisant mūsų klaidų ir menkumo, tik reikia ryžtingai kovoti su tomis silpnybėmis.

Jūs dažnai girdėdavote mane kartojant patarimą iš Šventojo Rašto: discite benefacere⁸, – iš tiesų turime išmokti ir mokyti daryti gera. Pradėkime nuo savęs, atkakliai stengdamiesi suprasti, kokio gėrio privalome siekti sau, kiekvienam savo draugui bei kiekvienam žmogui. Aš nežinau geresnio būdo suvokti Dievo didybę, kaip išmokti tarnauti įsisąmoninus neapsakomą ir vis dėlto mums labai artimą tiesą: Jis yra mūsų Tėvas, o mes esame Jo vaikai.

Pamaldumas – vaikų meilės išraiška

Pamaldumas, kylantis iš dieviškosios mūsų sūnystės, yra esminė sielos nuostata, pakeičianti visą būtį – persunkianti visas mintis, troškimus, visus širdies polėkius. Ar esate matę, kaip vaikai nesąmoningai mėgdžioja savo tėvus, jų gestus, poelgius?

Taip daro ir geras Dievo vaikas. Nelabai suvokdami nei kaip, nei kokiu būdu pasiekiame nuostabaus sudievinimo, kuris mums padeda įvykius vertinti antgamtiniu tikėjimo požiūriu. Dėl to visus žmones imame mylėti taip, kaip juos myli mūsų dangaus Tėvas, o svarbiausia, jog kasdien vis labiau stengiamės artėti prie Viešpaties. Pabrėžiu: nesvarbu, kad esame silpni – mylinčios mūsų Tėvo rankos mus pakylėja aukštyn.

Esate pastebėję, kad vaikas ir suaugęs griūva skirtingai. Vaikams pargriūti vieni niekai: jiems tai nutinka dažnokai! Jei pargriuvęs vaikas pradeda žliumbti, tėvas pamoko: vyrai neverkia. Viskas baigiasi tuo, kad berniūkštis nurimsta, stengdamasis įtikti tėvui.

Užtat pažiūrėkite, kas būna, kai netekęs pusiausvyros pargriūva ant žemės suaugęs žmogus. Tikrai smagiai nusikvatotume, jei nesulaikytų užuojauta. Be to, kritimas gali turėti sunkių padarinių, juk senam žmogui kaulų lūžiai kartais pražūtingi. Vidiniame gyvenime mes visi turėtume būti quasi modo geniti infantes, kaip maži vaikai, kurie atrodo tarsi guminiai: jie džiūgauja net pargriuvę; jie tuoj pat atsikelia ir toliau juda kruta, nes žino, kad tėvai juos visada paguos.

Jei bandysime daryti kaip jie, klaidingi ir, beje, neišvengiami mūsų klaidingi žingsniai ir vidinio gyvenimo nesėkmės niekada nesukels kartėlio. Žinoma, mums bus skaudu, tačiau nepulsime į neviltį; šypsena suspindės mūsų lūpose, kai prisiminsime, kad esame mūsų Tėvo vaikai, apgaubti Jo Meilės, Jo didingumo, begalinės išminties ir gailestingumo. Per visus tarnavimo Viešpačiui metus aš išmokau būti Dievo vaiku. Dėl to ir jūsų prašau: būkite quasi modo geniti infantes, vaikai, trokštantys Dievo žodžio, Dievo duonos, Dievo maisto, Dievo tvirtumo, kad nuo šiol elgtumėtės kaip tikri krikščionys.

Būkite vaikai. Kuo vaikiškesni būsite, tuo bus geriau. Tai patirtis kunigo, turėjusio daugybę kartų atsikelti per šiuos trisdešimt šešerius metus, bandant uoliai vykdyti Dievo Valią – kokie trumpi ir drauge ilgi buvo tie metai! Man visada padėdavo įsivaizdavimas, kad dar tebesu vaikas, nuolat besiglaudžiantis prie savo Motinos, prie savo Viešpaties Jėzaus Kristaus Širdies.

Į didelius nuopuolius, kurie giliai, kartais nebeatitaisomai sužaloja sielą, mus pastūmėja puikybė, kai pasijuntame pernelyg subrendę, pernelyg pasitikintys savimi. Tada mes nepajėgiame prašyti pagalbos to, kuris galėtų ją suteikti – ne vien Dievo, bet ir draugo, kunigo. Tada vargšė siela, sutrikusi ir pasiklydusi, užsisklendžia savo nelaimėje.

Dabar pat prašykime Dievą, kad niekada neleistų mums pasijusti patenkintiems savimi, bet visuomet stiprintų Jo pagalbos, Jo žodžio, Jo duonos, Jo paguodos, Jo tvirtybės troškimą: rationabile, sine dolo lac concupiscite, sužadinkite savyje norą tapti vaikais. Patikėkite, tai geriausiai padeda nugalėti puikybę. Tai vieninteliai vaistai, kad mūsų elgesys būtų geras, didis, dieviškas. Iš tiesų sakau jums: jeiguneatsiversite ir nepasidarysite kaip vaikai, neįeisite į dangaus karalystę¹⁴.

Mane vėl užplūsta jaunystės prisiminimai. Koks tikėjimo parodymas! Atrodo, aš tebegirdžiu liturgines giesmes, vis dar juntu smilkalų kvapą, matau tūkstančius vyrų, kurių kiekvienas neša po didelę žvakę kaip savo menkumo simbolį, tarsi vaikai, kurie galbūt nedrįsta pažvelgti tėvui į akis. Taigi apsvarstyk ir praregėk, kaip baisiai kartu tau Viešpatį, savo Dievą, palikti¹⁵. Atnaujinkime tvirtą pasiryžimą niekada nenutolti nuo Dievo dėl šio pasaulio rūpesčių; auginkime Dievo troškimą kaip vaikai, kurie suvokia savo pačių menkumą ir ieško, nepaliaujamai šaukiasi savo Tėvo.

Vėl sugrįžtu prie to, apie ką jau kalbėjau: reikia išmokti tapti mažutėliu, reikia išmokti būti Dievo vaiku. Turime visiems parodyti, kad nepaisant mūsų prigimtinio silpnumo tikime, jog Dievas mums teiks tvirtą tikėjimą¹⁶, padarys vaisingus mūsų darbus ir mus, tikrus dėl pasirinkto kelio; net ir apmaudžiai suklydę, nedvejodami grįšime į tikrąjį – dieviškosios sūnystės – kelią, kuris veda į plačiai išskėstą mūsų laukiančio Tėvo glėbį.

Kas galėtų pamiršti savo Tėvo rankas? Gal jos nebūdavo tokios meilios, tokios švelnios, tokios jautrios kaip motinos. Bet šių tvirtų stiprių rankų buvome šiltai ir saugiai apglėbti. Ačiū, Viešpatie, už tas tvirtas rankas. Ačiū už tas stiprias rankas. Ačiū už tą širdį, sklidiną švelnumo ir stiprybės. Aš net ketinau Tau padėkoti už savo klaidas. Bet Tu jų nenori! Nors jas supranti, atleidi už jas.

Štai kokios išminties Dievas nori iš mūsų, kai bendraujame su Juo. Pasitelkę matematikos kalbą galėtume sakyti, kad mes lygūs nuliui. Tačiau Dievas, mūsų Tėvas, mus myli tokius, kokie esame! Jei aš, būdamas menkas varganas žmogus, kiekvieną iš jūsų myliu tokį, koks jūs esate, įsivaizduokite, kokia turi būti Dievo meilė, jeigu bent kovojame, bent stengiamės gyventi pagal deramai išugdytą savo sąžinę.