Punktų sąrašas

Dievas išpuikėliams priešinasi, o nuolankiesiems duoda malonę¹¹, – moko apaštalas šv. Petras. Visais laikais, kiekvienoje gyvenimo situacijoje nuolankumas yra vienintelis kelias į šventėjimą. Ar Viešpačiui patinka mus žeminti? Ne. Kokios naudos iš mūsų pažeminimo galėtų turėti Tasai, kuris viską sukūrė, kuris palaiko ir valdo visa, kas egzistuoja? Dievas trokšta mūsų nuolankumo, kad visiškai apsivalytume nuo mūsų pačių ir Jis galėtų mus pripildyti; Jis nori, jog nesipriešintume, kad – kitaip tariant – daugiau Jo malonės tilptų mūsų varganoje širdyje. Kadangi Dievas, įkvepiantis mus būti nuolankius, yra ir Tasai, kuris pakeis mūsų vargingą kūną ir padarys jį panašų į savo garbingąjį kūną ta galia, kuria jis sau visa palenkia¹². Viešpats nori mus padaryti saviškiais, dievina mus geruoju dievinimu.

Puikybė – štai priešas

O kas trukdo nuolankumui, šitam gerajam dievinimui? Puikybė. Tai didžioji nuodėmė, stumianti į blogąjį dievinimą. Puikybė mus verčia paklausyti galbūt dėl visai menkų dalykų to, ką kitados Šėtonas buvo kalbėjęs mūsų protėviams: atsivers jums akys, <…> ir jūs būsite kaip Dievas, kuris žino, kas gera ir kas pikta¹³. Šventajame Rašte pasakyta: puikybės pradžia yra nusisukimas nuoViešpaties¹⁴. Įsišaknijusi ši yda veikia visą žmogaus būtį ir galop tampa tuo, ką šv. Jonas vadina superbia vitae¹⁵, gyvenimo puikybe.

Puikybė? Bet kodėl? Šventajame Rašte esama tragiškų ir kartu komiškų žodžių puikybei pasmerkti: Kaip gali dulkės ir pelenai būti išdidūs? Net gyvam esant žmogaus kūnas irsta. Menka liga – gydytojas juokauja; šiandien karalius, o rytoj negyvas¹⁶.