Punktų sąrašas

Atgailos dvasia

Ar tu jau stengiesi, ar jau esi pasirengęs nuoširdiems pasiryžimams? Prašyk Viešpatį, kad padėtų Tau eikvoti jėgas iš meilės Jam; teikti viskam išgryninantį apsimarinimo kvapsnį; uoliai Jam tarnauti, nesipuikuojant, tyliai, taip, kaip eikvoja save lempelė, žibanti prie tabernakulio. O jei dabar nežinotum, kaip konkrečiai atsakyti į dieviškuosius reikalavimus, kurie tvinksi tavo širdyje, atidžiai paklausyk manęs.

Atgailauti – tai uoliai laikytis nusistatyto tvarkaraščio, net jei tavo kūnas priešinasi arba tavo protas nori pasinerti į tuščias svajones. Atgailauti – tai laiku keltis. Arba neatidėlioti be svarbios priežasties darbo, kuris tau sunkesnis arba kuriam reikia daugiau pastangų.

Atgaila yra ir mokėjimas suderinti įsipareigojimus Dievui, kitiems ir sau, pasireiškiantis reiklumu pačiam sau, kad rastum laiko kiekvienam dalykui. Turi atgailos dvasią, kai laikaisi savo maldos plano, nors ir stinga noro, esi nuvargęs ar išsekęs.

Atgaila – didžiausios artimo meilės kupinas elgesys su kitais, pirmiausia su saviškiais. Tai jautrus rūpinimasis kenčiančiais, ligoniais, tais, kurie patiria išmėginimus. Tai mokėjimas kantriai atsakyti įkyruoliams ir trukdytojams, atidėti ar pakeisti savo planus, kai to reikia susiklosčius tam tikroms aplinkybėms, o ypač – paisant gerų ir teisingų kitų interesų.

Atgaila – gebėjimas daugybę mažų kasdieniškų nesklandumų kęsti su gera nuotaika; nemesti savo darbo, net jei ir išblėstų entuziazmas, su kuriuo iš pradžių jo ėmeisi; nesiraukant, su dėkingumu valgyti tai, kas tau duodama.

Atgaila tėvams ir apskritai visiems, kurie turi vadovauti ar auklėti, – taisyti, kai būtina, atsižvelgiant į klaidos prigimtį ir sąlygas to, kuriam reikia pagalbos, nepaisant riboto ar sentimentalaus subjektyvumo.

Atgailos dvasia neleidžia mums be saiko prisirišti prie mūsų didingų ateities planų, kurių metmenyse jau esame numatę pagrindinius akcentus ir potėpius. Kokį džiaugsmą teikiame Dievui, atsisakydami savo keverzonių, mėgėjiškų teplionių ir leisdami, kad Jis pats parinktų akcentus ir spalvas, kurios Jam labiausiai patinka!

Iš naujo pažvelk į savo gyvenimą ir prašyk atleidimo už vieną ar kitą mažmožį, kurį primena tavo sąžinė; už blogas kalbas, už mintis, nuolat besisukančias apie tave patį; už perdėtą kritiškumą, kuris kelia tau nerimą ir nuolatinius nemalonumus!.. Juk galėtumėte būti tokie laimingi! Viešpats nori, kad keliaudami tais keliais, kuriuos nuėjo Jis pats, būtume patenkinti, kupini džiaugsmo! Juk nelaimingi esame tik tada, kai savo noru klaidžiojame egoizmo ir gašlumo, o dar blogiau – veidmainystės keliu.

Visi krikščionio darbai ir poelgiai turi būti nuoširdūs, o elgesys dvasingas – jis turi atspindėti Kristaus dvasią. Jei kam nors šiame pasaulyje ir pridera būti nuosekliam, tai pirmiausia krikščioniui, nes jis turi pagausinti gautą dovaną²⁵, skleisti tiesą, kuri padaro mus laisvus ir išgelbsti²⁶. „Tėve, – klausite manęs, – ką turėčiau daryti, kad mano gyvenimas būtų toks nuoširdus?“ Jėzus Kristus savo Bažnyčiai davė visas būtinas priemones: Jis mus išmokė melstis, bendrauti su Jo dangiškuoju Tėvu; Jis atsiuntė mums savo Dvasią, Didįjį Nepažįstamąjį, veikiantį mūsų sieloje; Jis paliko mums regimus malonės ženklus – sakramentus. Naudokis jais. Stiprink savo maldos gyvenimą. Melskis kasdien. Ir niekada neatsisakyk nešti malonios Viešpaties Kryžiaus naštos.

Jėzus pakvietė tave kaip gerą mokinį sekti juo, kad savo žemiškąjį kelią nueitum skleisdamas ramybę ir džiaugsmą, kurių negali duoti pasaulis. Todėl, pabrėžiu, turime žengti juo nebijodami nei gyvenimo, nei mirties, nesistengdami žūtbūt išvengti skausmo, kuris krikščioniui visada yra būdas apsivalyti ir proga iš tikrųjų mylėti savo brolius, pasinaudojant daugybe kasdienio gyvenimo aplinkybių.

Baigiu šiuos apmąstymus, kuriais mėginau sužadinti tavo sielą, kad atsilieptum kokiais nors pasiryžimais, tegul ir negausiais, bet aiškiais. Galvok apie tai, jog Dievas nori, kad būtum laimingas, ir, jei savo ruožtu padarysi viską, ką gali, tu būsi laimingas, labai laimingas, beprotiškai laimingas, net jei ir niekada nepaliausi nešęs Kryžiaus. Nuo šiol šis Kryžius nebeatrodys tau bausmė; tai sostas, kuriame viešpatauja Kristus. O šalia Kristaus – Jo ir mūsų Motina Švenčiausioji Mergelė Marija teiks tau stiprybės, reikalingos ryžtingai žengti Jos Sūnaus pėdomis.

Bet neužmirškite, jog būti su Jėzumi – patirti ir Jo Kryžiaus naštą. Kai visiškai pasitikime Dievu, Jis dažnai leidžia mums kęsti skausmą, vienatvę, vidinius prieštaravimus, šmeižtą, apkalbas, patyčias, leidžia, kad būtume vadinami bepročiais ir kad su mumis būtų elgiamasi kaip su kvailiais, nes nori mus padaryti pagal savo paveikslą ir panašumą.

Taigi atėjo metas su meile priimti pasyvų apsimarinimą, tuos išbandymus, kurie iškyla mums nesitikint, kartais tyliai, subtiliai, o kartais įžūliai ir begėdiškai. Kaip avys apmėtomos akmenimis, kurie turėtų būti svaidomi į vilkus, taip ir Kristų sekantis žmogus patiria savo kailiu, jog tie, kurie turėtų mylėti, žeidžia jį nepasitikėjimu ir priešiškumu, įtarumu ir neapykanta. Jie šnairuoja į jį, tarsi jis būtų melagis, nes netiki, kad galima artimai bendrauti su Dievu, turėti vidinį gyvenimą. Užtat jie malonūs ir pakantūs ateistams ir laisvamaniams, nors šie dažnai elgiasi akiplėšiškai ir įžūliai.

Gal Viešpats net gali leisti, kad Jo mokinys būtų puolamas įvairiais būdais, neteikiančiais garbės tam, kuris jų griebiasi, – šmeižtu, melaginga propaganda, skleidžiama viešosios informacijos, – juk ne visiems žmonėms duotas taktas ir saikas.

Nenuostabu, kad tie, kurie skleidžia ginčytiną teologiją ir stabdžių nepripažįstančią moralę, pagal savo įgeidžius praktikuoja abejotiną liturgiją, hipišką elgseną ir neatsakingą valdymo būdą, taigi nieko keisto, kad jie skatina pavydumą, įtarumą, apkalbas, užgaulioja ir visaip žemina tuos, kurie kalba tik apie Jėzų Kristų.

Taip Jėzus ugdo saviškių sielas, teikdamas jiems vidinę ramybę ir džiaugsmą, nes jie labai gerai žino, jog demonai iš šimto melagysčių negali sukurpti vienos tiesos, ir Jis diegia jiems įsitikinimą, jog tik tada jie bus laimingi, kai nuspręs atsisakyti patogumų.

Iš tikrųjų žavėdamiesi Švenčiausiuoju Jėzaus Žmogiškumu ir Jį mylėdami, vieną po kitos atrasime Jo žaizdas. Šiomis pasyvaus apsivalymo valandėlėmis, skaudžiomis, sunkiomis akimirkomis, kai mums iš akių rieda saldžios ir sykiu karčios ašaros, kurias stengiamės slėpti, norėsime įsismelkti į kiekvieną iš tų Švenčiausiųjų Žaizdų, kad atsigaivintume, apsivalytume Atperkančiuoju Krauju, kad sustiprėtume. Mes sulėksime ten kaip balandžiai, kurie, pasak Šventojo Rašto¹⁴, per audrą glaudžiasi uolų plyšyje. Slepiamės šiame prieglobstyje, kad pajustume Kristaus artumą, ir pamatysime, koks malonus Jo kalbėjimas koks gražus Jo veidas¹⁵, nes tie,kurie žino, kad Jo balsas švelnus ir malonus, yra gavę Evangelijos malonę, skatinančią juos sakyti: Tu turi amžinojo gyvenimo žodžius¹⁶.

Šventasis Kryžius

Troškimas šlovinti, troškimas atsilyginti švelnumu ir kančia. Mūsų gyvenimo pagrindu taps Kristaus žodžiai: Kas neima savo kryžiaus ir neseka paskui mane, nevertas manęs.¹⁷ Viešpats darosi vis reiklesnis, Jis prašo mūsų atgailos ir atsiteisimo, įkvepia karštą troškimą gyventi Dievui, būti nukryžiuotam kartu su Kristumi.¹⁸Deja, šį lobį mes nešiojamės moliniuose induose, kad būtų aišku, jog ta galybės gausa plaukia ne iš mūsų, bet iš Dievo.¹⁹

Mes visaip slegiami, bet nesugniuždyti; mes svyruojame, bet nenusimename. Mes persekiojami, bet neapleisti; mes parblokšti, bet nežuvę. Mes visuomet nešiojame savo kūne Jėzaus merdėjimą²⁰.

Kartais atrodo, kad Viešpats mūsų nesiklauso, kad esame apgauti, kad girdėti tik mūsų monologas. Jaučiamės tarsi netekę paramos žemėje ir apleisti dangaus. Tačiau mes iš tikrųjų bjaurimės net lengva nuodėme. Todėl puolame ant žemės, atkakliai, kaip toji kananietė, Jį pagarbinusi, ir maldaujame: Viešpatie, padėk man!²¹ Ir Meilės šviesa išsklaidys sutemas.

Pats laikas sušukti: atmink man duotus pažadus ir suteik vilties. Net kančioje esu paguostas, nes tavo pažadai mane gaivina²². Mūsų Viešpats nori, kad visur Juo pasikliautume: akivaizdžiai matome, kad be Jo negalime nieko²³, o su Juo galime viską²⁴. Mūsų ryžtas visada žengti su juo tvirtėja²⁵.

Net, regis, neveiklų mūsų protą apšviečia dieviškoji šviesa, ir jau neabejojame, kad jei Kūrėjas rūpinasi visais, netgi savo priešais, tai juo labiau Jis pasirūpins draugais. Mes suprantame, jog nėra nei tokio blogio, nei prieštaravimų, kurie neišeitų į gera, ir mūsų dvasioje įsiviešpatauja džiaugsmas ir ramybė, – to neišraus jokios žmogiškosios priežastys, nes šie nušvitimai visada palieka mumyse kažką ypatinga, kažką dieviška. Šlovinkime mūsų Viešpatį Dievą, kuris mumyse padarė nuostabių darbų²⁶. Ir suprasime, jog buvome sukurti saugoti begalinį lobį²⁷.