Punktų sąrašas

Jūs puikiai žinote, kad Jėzus Kristus yra pavyzdys mums, pavyzdys visiems krikščionims. Dažnai esate išklausę ir apmąstę šią tiesą. Be to, jūs ją aiškinote daugeliui sielų apaštalaudami savo žmogiška draugyste, persmelkta dieviškumo. Jūs apie ją primindavote kiekvieną kartą, kai tik prireikdavo ką nors broliškai įspėti, kad jūsų klausantysis galėtų palyginti savo elgesį su mūsų vyresniojo Brolio, su Marijos, Dievo ir mūsų Motinos, Sūnaus elgesiu.

Jėzus yra pavyzdys. Jis pasakė: discite a me¹, mokykitės iš manęs. Taigi šiandien aš noriu kalbėti jums apie dorybę, kuri, nebūdama nei vienintelė, nei svarbiausia, krikščioniškame gyvenime yra tarsi druska, apsauganti nuo gedimo, tai apaštališkos sielos bandomasis akmuo. Aš noriu kalbėti apie švento tyrumo dorybę.

Žinoma, dieviškoji meilė yra aukščiausia dorybė; tačiau skaistybė yra būdas sine qua non, būtina sąlyga užmegzti nuoširdų pokalbį su Dievu. Jos nesaugant, nesistengiant dėl jos kovoti, tarsi apankama, nes juslinis žmogus nepriima to, kas ateina iš Dievo Dvasios².

Mes, padrąsinti Mokytojo mokymo, norime matyti skaisčiu žvilgsniu: Palaiminti tyraširdžiai, nes jie regės Dievą.³ Bažnyčia visada pateikia šiuos žodžius kaip kvietimą į skaistybę. Tyrą širdį išsaugo tie žmonės, – rašo šv. Jonas Auksaburnis, – kurie turi visiškai švarią sąžinę arba mėgsta skaistybę. Kad išvystume Dievą, jokia dorybė nėra tokia būtina kaip ši.⁴

Patikėkite, jog žmogus, pasidavęs kūniškam geidulingumui, negali tobulėti dvasiškai, jis nepajėgia gerai elgtis, lyg neįstengiantis judėti luošys. Ar esate matę ligonių, sergančių progresuojančiu paralyžiumi, nebegalinčių nei savimi pasirūpinti, nei atsikelti iš lovos? Kartais jie net neįstengia pajudinti galvos. Dvasiniame gyvenime taip atsitinka nenuolankiems ir bailiai į gašlumą pasinėrusiems žmonėms. Jie nei mato, nei girdi, nei supranta, kas aplinkui dedasi. Jie yra tie paralyžiuotieji ir tarsi pamišę. Kiekvienas iš mūsų turime šauktis Viešpaties, Dievo Motinos, prašydami, jog suteiktų mums nuolankumo ir valios deramai pasinaudoti dieviškuoju vaistu – išpažintimi. Neleiskite, kad jūsų sielos taptų puvinio židiniu, tegu ir nedideliu. Kalbėkite. Tekantis vanduo švarus; stovintis vanduo virsta pelke, pilna dvokiančių nešvarumų, geriamasis vanduo pasidaro bakterijų terpe.

Jūs žinote: skaistybė įmanoma ir yra džiaugsmo šaltinis, taip pat žinote, jog retkarčiais dėl jos reikia truputį pakovoti. Vėl paklausykime šv. Pauliaus: kaip vidinis žmogus aš žaviuosi Dievo įstatymu. Deja, savo kūno nariuose jaučiu kitą įstatymą, kovojantį su mano proto įstatymu. Jis paverčia mane belaisviu nuodėmės įstatymo, glūdinčio mano nariuose. Vargšas aš žmogus! Kas mane išvaduos iš šito mirtingo kūno?¹⁷ Šauk, jei tau reikia, ir daugiau, bet neperdėk: sufficit tibi gratia mea¹⁸, – gana tau mano malonės, atsako mums mūsų Viešpats.

Kartais mane patraukdavo švytinčios sportininko akys, reginčios kliūtis, kurias jis turėjo įveikti. Kokia pergalė! Net gražu žiūrėti, kaip jis nugali sunkumus! Šitaip į mus žiūri ir Dievas, kuriam patinka mūsų kova: mes visada būsime nugalėtojai, nes Jis mums niekada negaili savo visagalinčios malonės. Taigi visai nesvarbu, kad reikia grumtis, – Jis nepalieka mūsų vienų.

Tai kova, o ne atsisakymas veikti. Mūsų atsakas – džiaugsmingas teiginys, laimingas ir laisvas atsidavimas. Tu neturėtum elgtis taip, tarsi siektum vienintelio tikslo – vengti nuopuolio ar progos nusidėti. Tavo elgesys anaiptol negali virsti šaltu apskaičiuotu neigimu. Ar esi įsitikinęs, kad skaistumas yra dorybė ir kad ji turi augti ir tobulėti? Aš primygtinai sakau: neužtenka kiekvienam susilaikyti pagal savo padėtį, turime visada skaisčiai gyventi, būti dorovingi, didvyriška dorovingi. Ši nuostata yra teigiamas veiksmas, kuriuo maloniai atsiliepiame į dievišką prašymą: praebe, fili mi, cor tuum mihi et oculi tui vias meas custodiant¹⁹, mano vaike, duok man savo širdį, ir teveda tavo akys ramybės keliais.

Noriu tavęs paklausti: kaip atlaikai šią kovą? Gerai žinai, kad tavo kova jau laimėta, jei kovoji iš pat pradžių. Pavojaus šalinkis nedelsdamas, vos pajutęs pirmuosius aistros nutvilkinimus, ir net dar anksčiau. Be to, tučtuojau pasitark su savo sielos vadovu, o dar geriau, jeigu įmanoma, – nedelsdamas, nes jeigu jam visiškai atversi savo širdį, nebūsi nugalėtas. Vis kartojamas veiksmas sukuria įprotį, polinkį. Todėl turite kovoti, kad įgytumėte dorybės įprotį, apsimarinimo įprotį, kad neatstumtumėte Meilių Meilės.

Apmąstykite šį šv. Pauliaus patarimą Timotiejui: Te ipsum castum custodi²⁰, – kad visada būtume budrūs, tvirtai pasiryžę išsaugoti šį lobį, kurį Dievas mums patikėjo. Per visą savo gyvenimą daugybę žmonių esu girdėjęs sakant:

„O, jei iš karto tam būčiau padaręs galą!“ Ir tai jie sakydavo kupini gėdos ir kančios.

Kaip nugalėti

Pažiūrėkime, kokių priemonių turime imtis mes, krikščionys, kad nugalėtume grumdamiesi dėl skaistybės: ne kaip angelai, bet kaip vyrai ir moterys, sveiki ir stiprūs, kitaip tariant, normalūs žmonės! Aš iš visos širdies garbinu angelus, ir su šia Dievo armija mane sieja didelis pamaldumas, bet man nepatinka lygintis su jais, nes angelai yra kitokios prigimties nei mes, – šis lyginimas taptų painiavos šaltiniu.

Daug kur įsigalėjęs geidulingumas, kuris, susipynęs su doktrinine maišatimi, skatina pateisinti visus paklydimus ar bent rodyti didžiausią pakantumą visokiems nepadoriems papročiams.

Mes turime būti kiek galime tyresni ir gerbti savo kūną nesibaimindami, nes lytis yra šventas ir kilnus dalykas, ji dalyvauja Dievo kūrybinėje galioje; tam ir skirta yra santuoka. Tik taip jūs, tyri ir bebaimiai, savo elgesiu įrodysite, kad šventas tyrumas yra galimas ir grožio kupinas!

Pirmiausia stenkimės išgryninti savo sąžinę, kaip pridera dorai išugdytiems sąmoningiems žmonėms, kurie suvokia skirtumą tarp jautrios sąžinės, tikrosios Dievo malonės, ir skrupulingos sąžinės, kuri yra visai kas kita.

Rūpinkitės skaistybe ir puoselėkite kitas jai giminingas dorybes – kuklumą ir drovumą, kurios yra tartum jos apsauga. Kad būtumėte verti Dievo žvilgsnio, neišsižadėkite veiksmingų nuostatų, kaip antai uoliai sergėkite jausmus ir širdį; drąsa, – drąsa bijoti ir vengti progų pagundoms; dažnai priimkite sakramentus, ypač – sakramentinės išpažinties, visiškai pasikliaukite dvasiniu vadovavimu; atgailaukite; nuoširdžiai gailėkitės dėl savo klaidų ir atsiteiskite už jas. Ir visa tai turi būti persmelkta švelnaus pamaldumo mūsų Motinai, kad Ji iš Dievo gautų mums švento ir tyro gyvenimo dovaną.

Jei, nelaimei, pasitaikė nupulti, reikia stengtis tuojau pat atsikelti. Su Dievo pagalba, kurios tikrai sulauksime, turime imtis priemonių, kuo greičiau gailėtis, būti nuoširdžiai nuolankūs, pasitaisyti, kad pralaimėjimas virstų didele Jėzaus Kristaus pergale.

Įpraskite kovoti toliau nuo pagrindinių tvirtovės sienų. Negalime pavojingai svyruoti ant blogio ribos: turime ryžtingai vengti savanoriškos in causa padėties, turime kompensuoti net menkiausią meilės trūkumą ir skatinti nepaliaujamą ir vaisingą krikščionišką apaštalavimą; šventas tyrumas reikalingas kaip pamatas ir yra vienas iš būdingiausių jo vaisių. Be to, savo laiką turime leisti intensyviai ir atsakingai dirbdami, trokšdami regėti Dievą, nes niekados nevalia pamiršti, jog esame „brangiai nupirkti“, jog esame Šventosios Dvasios šventovė.

Ką jums dar patarti? Jums, kaip ir visų laikų krikščionims, norėjusiems sekti Kristų, kaip žmonėms, kurie pirmieji atsiliepė į Kristaus drąsinimą, reikia artimo bendravimo su Viešpačiu Eucharistijoje, su Švenčiausiąja Mergele, nuolankumo, susivaldymo, juslių apmarinimo, – nes, pasak šv. Grigaliaus Didžiojo²⁴, nedera žiūrėti į tai, ko neleidžiama trokšti, – ir atgailos.

Jūs man pasakysite, kad visa tai apibendrina krikščioniškas gyvenimas. Iš tikrųjų negalima atsieti tyrumo, kuris yra meilė, nuo mūsų tikėjimo esmės, kuri taip pat yra meilė, nepaliaujamos meilės Dievui srautas, – Dievui, kuris mus sukūrė, atpirko ir nuolatos ima mus už rankos, net jei daugybę kartų to nepastebime. Jis mūsų neužmiršta. Sionas sako: Viešpats paliko mane, užmiršo mane Dievas. Ar gali moteris užmiršti savo mažylį, būti nešvelni savo įsčių sūnui? Net jeigu ji ir užmirštų, aš tavęs niekada neužmiršiu.²⁵ Ar šie žodžiai neteikia jums džiaugsmo?