Punktų sąrašas

Kiekvieną kartą, kai mūsų širdyse pabunda polėkis tobulėti, troškimas kuo kilniau atsiliepti į Viešpaties kvietimą ir kai mes ieškome vadovo, aiškios krypties savo krikščioniškam gyvenimui, Šventoji Dvasia mūsų atmintyje atgaivina šiuos Evangelijos žodžius: kaip reikia visuomet melstis ir nepaliauti¹. Malda – kiekvieno antgamtinio veiksmo pagrindas; malda mus daro visagalius, ir jei šito nepaisytume, nieko nepasiektume.

Norėčiau, jog per šiandieninį apmąstymą galutinai įsitikintumėme, kaip labai turime stengtis, kad taptume kontempliatyviomis sielomis ir gatvėje, ir darbe ir visą dieną palaikytume nepaliaujamą pokalbį su Dievu. Tai vienintelis kelias, jei ketiname ištikimai eiti Mokytojo pėdomis.

Malda – dialogas

Mes jau pradėjome eiti maldos keliu. Kaip jį tęsti? Juk ne sykį esate pastebėję, kiek daug žmonių, vyrų ir moterų tartum kalbasi patys su savimi ir patenkinti savęs klausosi? Liejasi beveik nenutrūkstamas žodžių srautas, monologas: jie be atvangos kalba apie savo rūpesčius, problemas, bet nė nemėgina jų iš tikrųjų spręsti, galbūt teskatinami tik liguisto troškimo sukelti gailestį ar susižavėjimą. Ir, atrodo, nieko daugiau jiems nereikia.

Trokšdami iš tiesų atverti savo širdį, jei esame paprasti ir nuoširdūs, prašysime mus mylinčių ir suprantančių – tėvo, motinos, žmonos, vyro, brolio, draugo – patarimo. Tai jau dialogas, nors dažnai mes labiau norėtume patys išsilieti, papasakoti, kas mums atsitiko, negu klausytis kitų. Pradėkime bendrauti su Dievu neabejodami, kad Jis ne tik mūsų klausosi, bet ir mums atsako; ir mes Jo atidžiai klausysimės ir atsiversime nuolankiam pokalbiui, patikėsime Jam visa, kas kirba mūsų galvoje ir širdyje, – džiaugsmą, liūdesį, viltis, širdgėlą, sėkmes, praradimus, viską, net menkiausias kasdienybės smulkmenas. Nes būsime patyrę, kad visa, kas rūpi mums, domina ir mūsų dangiškąjį Tėvą.

Tai galbūt kai kam atrodys seniai žinoma; kitiems nauja, tačiau visiems sunku. Todėl, kol esu gyvas, nepaliausiu kalbėjęs, jog sielai nuolat labai reikia maldos, nesvarbu, kokia proga ir kokiomis aplinkybėmis, nes Dievas mūsų niekada neapleidžia. Draugystę su Dievu atidėti blogiausiam atvejui – nekrikščioniška. Argi galima ignoruoti arba niekinti asmenis, kuriuos mylime? Žinoma, kad ne. Mūsų žodžiai, mūsų polėkiai, mūsų mintys nuolat sukasi apie tuos, kuriuos mylime: tai lyg nuolatinis buvimas mylimųjų akivaizdoje. Taip turėtume bendrauti ir su Dievu.

Šis Viešpaties ieškojimas visą mūsų dieną paverčia nuoširdžiu, pasitikėjimo pilnu pokalbiu. Aš apie tai kalbėdavau, dažnai apie tai rašydavau, bet man nesunku dar pakartoti, nes Viešpats mums savo pavyzdžiu parodė, kad reikia melstis nuolat, nuo ryto iki vakaro ir nuo vakaro iki ryto. Kai viskas klostosi savaime: ačiū, mano Dieve! Kai ateina sunkus metas: Viešpatie, neapleisk manęs! Ir Dievas, romus ir nuolankios širdies²¹, neatstums mūsų maldavimų ir nebus abejingas, nes Jis pats sakė: prašykite, ir jums bus duota; ieškokite ir rasite; belskite, ir jums bus atidaryta²².

Taigi, įžvelgdami Dievą kiekviename įvykyje: ir tame, kas yra malonu ir nelabai malonu, ir paguodoje, ir širdgėloje, kurią sukelia brangaus žmogaus mirtis, – stenkimės niekad neprarasti antgamtinio požiūrio. Pirmiausia kalbėkitės su Dievu, savo Tėvu, ieškodami Viešpaties savo pačių sieloje. Tai nėra tuščia ar keista: priešingai, tai ir yra tvirtas, pastovus vidinio gyvenimo, tikro meilės dialogo atsiskleidimas. Ši praktika negali sukelti mumyse jokios psichologinės sumaišties: krikščioniui ji turi būti tokia natūrali kaip širdies plakimas.

Dar vienas veikėjas

Per trisdešimt kunigystės metų aš atkakliai pabrėždavau maldos reikalingumą, galimybę gyvenimą paversti nepaliaujamu šauksmu, todėl kai kas manęs klausdavo: ar galima nuolatos taip daryti? Taip, galima. Vienybė su Viešpačiu mūsų neatitolina nuo pasaulio, nepaverčia būtybėmis, svetimomis savo laikams.

Jei Dievas mus sukūrė, jei mus atpirko, jei myli taip, kad atidavė už mus viengimį sūnų²⁵, jei mūsų laukia – kiekvieną dieną! – kaip tėvas iš palyginimo laukė savo sūnaus palaidūno²⁶, argi Jis galėtų nenorėti, kad maloniai su Juo bendrautume? Būtų keista, jeigu nesikalbėtume su Dievu, nuo Jo atitoltume, Jį pamirštume, veiktume, gyventume nepaisydami nuolatinio malonės veikimo.

Gyvoji malda

Turiu tad keltis ir išvaikščioti miestą, gatves ir aikštes, turiu ieškoti to, kurį myli mano širdis³⁴. Ir ne tik miestą: išvaikščiosiu pasaulį skersai išilgai, visas tautas, visas šalis, visus kelius ir takus, kad rasčiau sielos ramybę. Ir randu ją kasdieniuose darbuose, kurie man nėra pančiai, o priešingai – būdas ir dingstis vis labiau mylėti Dievą ir vis labiau su Juo susivienyti.

Ir kai mus kamuoja nusivylimo pagunda, vidiniai prieštaravimai, negandos, kai sielą apniaukia tamsa, psalmininkas į mūsų lūpas ir protą įdeda tokius žodžius: Būsiu su juo varge³⁵. O Jėzau, ko vertas mano kryžius palyginti su Tavuoju! Kokie menki mano įdrėskimai palyginti su tavo žaizdomis! Kokia nesunki ta našta, kurią uždėjai man ant pečių, palyginti su Tavo didžiule, tyra, begaline Meile. Jūsų širdys, kaip ir manoji, prisipildo švento troškimo, kai savo darbais liudijame Jam, kad sergame iš meilės³⁶.

Tada imame trokšti Dievo, norime suprasti Jo ašaras, išvysti Jo šypseną, veidą... Manau, jog geriausiai tai išreikšime – vėl drauge su Šventuoju Raštu pakartodami: Kaip elnė ilgisi vandens, taip aš ilgiuosi tavęs, Dieve.³⁷ Ir siela, susiliejusi su Dievu, įgyja dieviškumo: krikščionis tampa keliautoju, trokštančiu atsigerti šaltinio vandens³⁸.