Punktų sąrašas

Atsiverskime Evangelijos pagal šv. Matą dvidešimt penktą skyrių: Tada sudangaus karalyste bus panašiai kaip su dešimtimi mergaičių, kurios, pasiėmusios žibintus, išėjo pasitikti jaunikio. Penkios iš jų buvo paikos ir penkios protingos². Evangelistas pasakoja, kad protingosios mergaitės sumaniai panaudojo savo laiką. Jos iš anksto apsirūpino alyva ir buvo pasirengusios, kai jas pašaukė: Eikite, jau laikas! Štai jaunikis! Išeikite pasitikti!³ Jos užsidegė žibintus ir džiaugsmingos išėjo pasitikti jaunikio.

Ateis diena, kuri bus paskutinė ir kurios mes nebijome: visiškai pasitikėdami Dievo malone, jau nuo dabar esame pasirengę susitikti su Viešpačiu, dosnūs, tvirti, su meile, nešdamiesi uždegtus žibintus. Didžioji Dangaus šventė laukia mūsų. Mes,brangiausieji broliai, esame tie, kurie dalyvauja Žodžio vestuvėse. Tie, kurie jau tikime Bažnyčia, kuriems peną teikia Šventasis Raštas, kurie džiaugiamės, kad Bažnyčia yra suvienyta su Dievu. Dabar, meldžiu, paklauskite savęs, ar jūs atvykote į šias vestuves su vestuviniu drabužiu, atidžiai perkratykite savo mintis⁴. Ir galiu patvirtinti jums ir sau, kad šis vestuvinis drabužis bus išaustas iš meilės Dievui, kurią išmokome puoselėti mažais darbais. Nes tik tie, kurie myli, moka rūpintis smulkmenomis, net pačiomis menkiausiomis.

Grįžkime prie palyginimo. O ką daro paikosios mergaitės? Jos ima ruoštis pasitikti Jaunikio: eina pirkti alyvos. Bet per vėlai pasiryžo, ir, joms beeinant, pasirodė jaunikis. Kurios buvo pasiruošusios, įėjo kartu su juo į vestuves, ir durys buvo uždarytos. Vėliau atėjo ir anos mergaitės ir ėmė prašytis: Gerbiamasis, atidaryk, čia mes!⁵ Jos nebuvo visiškai pasyvios: mėgino veikti… bet išgirdo balsą, griežtai atsakantį: aš jūsų nepažįstu!⁶ Ar jos nemokėjo, ar nenorėjo deramai pasiruošti? Ar jos pamiršo nusipirkti alyvos atsargai? Joms pritrūko dosnumo atlikti tai nedidelei užduočiai, kuri buvo patikėta. Jos turėjo daug laiko, bet jį iššvaistė.

Drąsiai pažvelkime į savo gyvenimą. Kodėl kartais nerandame kelių minučių su meile pabaigti mums skirto darbo, kuris yra mūsų šventėjimo priemonė? Kodėl apleidžiame šeimynines pareigas? Kodėl imame skubėti melsdamiesi, dalyvaudami šventojoje Mišių Aukoje? Kodėl mums pritrūksta dvasios giedros ir ramybės, kai reikia atlikti savo priedermes, bet veltui gaištame tenkindami asmeninius įgeidžius? Jūs galite sakyti, kad tai menkniekiai. Taip, iš tiesų; bet šie menkniekiai ir yra alyva palaikyti liepsnai ir šviesai.

Stenkimės ugdyti savo nuolankumą, nes tiktai nuolankus tikėjimas leidžia žvelgti antgamtiniu požiūriu. Kito kelio nėra. Tėra du būdai gyventi žemėje: gyventi antgamtinį gyvenimą arba gyvulišką gyvenimą. Tu ir aš galime gyventi tik Dievo gyvenimą, antgamtinį gyvenimą. Kokia gi žmoguinauda, jeigu jis laimėtų visą pasaulį, o pakenktų savo gyvybei?!²³ Kokia nauda žmogui iš visko, kas yra žemėje, ko verti visi jo siekimai, proto ir valios pastangos? Kam visa tai, jei viskas baigiasi, jei visi šio pasaulio turtai yra tik teatro dekoracijos; jei paskui yra amžinybė – amžinai, amžinai, amžinai?

Šis prieveiksmis „amžinai“ išaukštino Teresę Avilietę. Vieną dieną ji, visai dar vaikas, su broliu Rodrigu, iškeliavo pro Adajos²⁴ vartus už miesto sienų, į maurų kraštą, kad ten būtų nukirsdinti dėl Kristaus; ji šnibždėjo į ausį savo pailsusiam broliui: amžinai, amžinai, amžinai²⁵.

Žmonės meluoja, kai sako „amžinai“, kalbėdami apie laikinus šio pasaulio reikalus. Vienintelis tikras, absoliučiai tikras yra tik „amžinai“, ištartas Dievui. Ir tu turi taip gyventi – pilnas tikėjimo, leidžiančio tau pajusti medaus, dangiškos saldybės skonį, kai galvosi apie amžinybę, kuri iš tikrųjų yra „amžinai“.

Aš kartoju: yra daugybė būdų melstis. Dievo vaikams nereikia vieno, išgalvotometodo, kad galėtų kreiptis į Tėvą. Meilė yra išradinga, sumani; jei mes mylime, patys atrasime savo būdus, padedančius mums megzti nuolatinį pokalbį su Viešpačiu.

Duok, Dieve, kad viskas, ką šiandien apmąstėme, nebūtų mūsų sielai tarsi vasaros audra: keli lašai, paskui saulė, ir vėl sausra. Šis dieviškasis vanduo turi pasiekti šaknis ir duoti dorybių vaisių. Mūsų metai – darbo ir maldos dienos – bėgs Tėvo akivaizdoje. Jei pasijusime silpni, šauksimės Švenčiausiosios Marijos, maldos Mokytojos, meilės, ir kreipsimės į šv. Juozapą, Tėvą ir Globėją, kurį labai gerbiame, nes šiame pasaulyje jis buvo arčiausiai Dievo Motinos Marijos ir Jos Dieviškojo Sūnaus. Jie abu bylos Jėzui apie mūsų silpnumą, kad Jėzus jį paverstų tvirtybe.

Aš surinksiu jus iš visų tautų ir visų vietų <...> ir sugrąžinsiu į tą vietą, iš kurios ištrėmiau⁷. Mes vaduojamės iš vergijos malda: žinome esą laisvi, mus tarsi kelia aukštyn meilės giesmė – meile liepsnojančios sielos garbinimas, kuriuo išsakome troškimą nesitraukti nuo Dievo. Tai naujas būdas vaikščioti žeme, dieviškas, antgamtinis, nuostabus būdas. Ir, kaip daugelis XVI amžiaus ispanų rašytojų, mes galbūt norėsime pasidžiaugti: Aš gyvenu, tačiau nebe aš, o gyvena manyje Kristus!⁸

Džiaugsmingai priimame būtinybę daugelį metų darbuotis šiame pasaulyje, kuriame Jėzus turi labai nedaug draugų. Tarnaukime Dievui ir Bažnyčiai. Darykime be jokios prievartos: in libertatem gloriae filiorum Dei⁹, qua libertate Christus nos liberavit¹⁰, – laisvi kaip Dievo vaikai, juk tą laisvę Kristus mums nupelnė mirdamas ant Kryžiaus.

Kaip elnė ilgisi tekančio vandens³⁰, taip ir mes, ištroškę, sukepusiomis, suskeldėjusiomis lūpomis, skubame prie šito gyvojo vandens šaltinio. Nedarydami nieko ypatinga, visą dieną esame gaivinami šios nesenkančios tyro vandens versmės, trykštančios į amžinąjį gyvenimą³¹. Žodžiai nereikalingi, jie bejėgiai ką nors pasakyti. Liaujamasi samprotauti: žvelgiama! Ir siela užtraukia naują giesmę, nes jaučia ir žino, kad Dievas kiekvieną akimirką žvelgia į ją mylinčiu žvilgsniu.

Kalbu ne apie kokias nors nepaprastas aplinkybes. Tai yra ar galėtų būti kasdienės mūsų sielos patirtys: neapsakoma meilė, kuri mus moko kentėti ir gyventi kukliai, beveik nepastebimai, nes Dievas mums teikia Išminties. Kokia palaima, kokia ramybė apima, kai randame siaurą kelią į gyvenimą!³²

Asketizmas? Mistika? Nesvarbu, ar asketizmas, ar mistika. Tai Dievo malonė. Jei stengiesi medituoti, Viešpats neatsisakys tau pagelbėti. Tikėjimas ir tikėjimo darbai: darbai, nes Viešpats, – kaip pastebėjai nuo pat pradžių ir kaip jau esu pabrėžęs, – darosi vis reiklesnis. Tai jau kontempliacija ir vienybė: toks turi būti daugelio krikščionių gyvenimas, nors kiekvienam reikia eiti savo dvasiniu keliu per kunkuliuojantį pasaulį, o tų kelių yra begalė.

Malda ir toks elgesys, kuris neatitraukia mūsų nuo kasdienių darbų ir veda į Viešpatį kilnių žemiškų rūpesčių sukūryje. Visą savo veiklą aukodamas Viešpačiui, žmogus, Jo kūrinys, pasaulį sudievina. Aš esu ne kartą minėjęs mitinį karalių Midą, kuris paversdavo auksu viską, prie ko tik prisiliesdavo. Nors ir dažnai klystantys, mes taip pat galime paversti antgamtinių nuopelnų auksu viską, ką tik paliečiame.