Punktų sąrašas

Vidinis gyvenimas kyla iš pašaukimo, kurį Mokytojas pažadina kiekvieno žmogaus sieloje. Turime tapti šventi ligi panagių, kaip sako mano krašto žmonės, tikrais, autentiškais krikščionimis, kuriuos būtų galima kanonizuoti; kitaip būsime nevykę vienintelio Mokytojo mokiniai. Taip pat neužmirškite, jog, rūpindamasis mumis, teikdamas savo malonę, kad kovotume dėl šventumo ir jo siektume savo kasdienėje aplinkoje, Dievas mus taip pat įpareigoja apaštalauti. Supraskite, kad net žmogiškasis rūpinimasis sielomis savaime gimsta iš šio pasirinkimo, kaip sakė vienas Bažnyčios Tėvas: „Pamatę, jog kažkas jums naudinga, stengiatės patraukti ir kitus. Todėl turite norėti, kad kiti jus lydėtų Viešpaties keliais. Jei eidamas į forumą ar pirtis sutinkate dykinėjantį žmogų, pakviečiate jį eiti drauge. Dvasinėje plotmėje diekite šį žemiškąjį paprotį ir, kai eisite Dievop, neikite vieni“⁹.

Jei nenorime veltui švaistyti laiko ir išsisukinėti, teisindamiesi išoriniais aplinkos sunkumais, kurių niekada netrūko nuo pat krikščionybės pradžios, turime suvokti Jėzų Kristų norėjus, kad mūsų pastangų patraukti prie Jo mus supančius žmones sėkmė dažniausiai priklauso nuo mūsų vidinio gyvenimo. Kristus šventumą iškėlė kaip apaštališkos veiklos sėkmingumo sąlygą, tikriau ne šventumą, o pastangas būti ištikimiems, nes žemėje niekada nebūsime šventi. Atrodo neįtikėtina, bet Dievas ir žmonės laukia iš mūsų ištikimybės be išlygų ir eufemizmų, be išsisukinėjimų ir nuolaidų, tikros ištikimybės, kaip pridera sąmoningai ir uoliai praktikuojantiems krikščionims.

Jėzus iš vakaro daug dirbo ir kelyje pajuto alkį. Šio poreikio pastūmėtas, Jis eina prie figmedžio, kurio puošni lapija spindi iš tolo. Šv. Morkus mums sako, jog buvo dar ne figų metas²⁶, bet mūsų Viešpats prieina prie medžio, labai gerai žinodamas, kad šiuo metų laiku figų neras. Išvydęs, jog medis bevaisis, nors iš pažiūros ir atrodo vaisingas, Jis taria: tegul per amžius niekas nebevalgys tavo vaisiaus!²⁷

Tokia griežta ištarmė! Kad niekada neduotum vaisiaus! Kokia turėjo būti mokinių reakcija, juk šiais žodžiais bylojo Dievo Išmintis! Jėzus prakeikia šį medį, nes išvydo tik tariamą vaisingumą, tik lapus. Taigi mes suvokiame, kad neveiksmingumas nedovanotinas. Kai kas gal sako: man trūksta žinių… Tai ne pasiteisinimas! Arba skundžiasi: aš sergu, mano menki gabumai, nėra palankių sąlygų, mano netinkama aplinka… Šie pasiteisinimai taip pat nieko verti! Vargas tam, kuris puošiasi netikro apaštalavimo lapais, kuris giriasi tariamai vaisingu gyvenimu, visai nesistengdamas duoti vaisių! Lyg ir naudingai leidžia laiką, kažką veikia, organizuoja, suranda naujų būdų visoms problemoms spręsti… bet tai – bevaisė veikla. Jų darbams trūksta antgamtiškumo.

Prašykime Viešpatį, kad būtume sielos, pasiruošusios dirbti didvyriškai. Nes žemėje gausu būtybių, į kurias iš arčiau įsižiūrėję, pamatysime tik didelius, blizgančius lapus. Tiktai lapus, ir nieko daugiau. Sielos žvelgia į mus su viltimi pasotinti alkį, kuris yra Dievo alkis. Niekada nepamirškite, kad mums prieinamos visos priemonės: Viešpaties malonė ir tikėjimo tiesų išmanymas, nors ir esame menki.

Iš kur šv. Paulius sėmėsi šios stiprybės? Omnia possum in eo qui me confortat!⁴¹ – aš galiu visa, nes tik Dievas teikia šį tikėjimą, šią viltį, šią meilę. Man labai sunku patikėti, kad apaštalavimas gali turėti antgamtinio veiksmingumo, jeigu jis nėra pagrįstas nuolatiniu bendravimu su Viešpačiu. Kad ir kur bebūtume: darbe, namie ar gatvėje, spręsdami daugiau ar mažiau svarbias problemas, iškylančias kasdien, mūsų širdis turi šauktis Dievo. Ir tada mūsų žodžiai, mūsų darbai ir net mūsų silpnybės skleis bonus odor Christi⁴², mielą Kristaus kvapsnį, kurį kiti žmonės būtinai pajus ir sakys: štai krikščionis.

Be to, kas yra nurodęs, kad, norint kalbėti apie Kristų, norint skleisti Jo mokymą, reikia daryti keistus, nepaprastus dalykus? Gyvenk įprastą gyvenimą; dirbk, kur tau skirta, stenkis atlikti tau patikėtas pareigas, visada užbaik savo darbą, kasdien tobulėdamas, augdamas. Būk sąžiningas, supratingas kitiems ir reiklus sau. Būk apsimarinęs ir džiaugsmingas. Tai ir bus tavo apaštalavimas. Ir tada nesistebėk, kodėl šalia tavęs esantys žmonės nori su tavim, tokiu varganu, pasišnekėti, ir jūs pakeliui iš darbo, šeimos rate, autobuse, pasivaikščiojimo metu ar kitur kalbėsitės apie rūpesčius, kamuojančius kiekvieno žmogaus sielą, nors kartais kai kas to nenori suvokti – jie tai geriau supras, kai pradės iš tikrųjų ieškoti Dievo.

Prašyk Marijos, Regina apostolorum, – apaštalų Karalienės, kad padėtų tau pasiryžti ir tapti dalininku šių sėjos ir žvejybos troškimų, kurių pilna Jos Sūnaus Širdis. Patikėk, jei pradėsi, tu – kaip Galilėjos žvejai – pamatysi kupiną valtį. Ir išvysi Kristų, laukiantį tavęs ant kranto. Nes žvejyba yra Jo.

Aš surinksiu jus iš visų tautų ir visų vietų <...> ir sugrąžinsiu į tą vietą, iš kurios ištrėmiau⁷. Mes vaduojamės iš vergijos malda: žinome esą laisvi, mus tarsi kelia aukštyn meilės giesmė – meile liepsnojančios sielos garbinimas, kuriuo išsakome troškimą nesitraukti nuo Dievo. Tai naujas būdas vaikščioti žeme, dieviškas, antgamtinis, nuostabus būdas. Ir, kaip daugelis XVI amžiaus ispanų rašytojų, mes galbūt norėsime pasidžiaugti: Aš gyvenu, tačiau nebe aš, o gyvena manyje Kristus!⁸

Džiaugsmingai priimame būtinybę daugelį metų darbuotis šiame pasaulyje, kuriame Jėzus turi labai nedaug draugų. Tarnaukime Dievui ir Bažnyčiai. Darykime be jokios prievartos: in libertatem gloriae filiorum Dei⁹, qua libertate Christus nos liberavit¹⁰, – laisvi kaip Dievo vaikai, juk tą laisvę Kristus mums nupelnė mirdamas ant Kryžiaus.