Punktų sąrašas

Iš naujo pažvelk į savo gyvenimą ir prašyk atleidimo už vieną ar kitą mažmožį, kurį primena tavo sąžinė; už blogas kalbas, už mintis, nuolat besisukančias apie tave patį; už perdėtą kritiškumą, kuris kelia tau nerimą ir nuolatinius nemalonumus!.. Juk galėtumėte būti tokie laimingi! Viešpats nori, kad keliaudami tais keliais, kuriuos nuėjo Jis pats, būtume patenkinti, kupini džiaugsmo! Juk nelaimingi esame tik tada, kai savo noru klaidžiojame egoizmo ir gašlumo, o dar blogiau – veidmainystės keliu.

Visi krikščionio darbai ir poelgiai turi būti nuoširdūs, o elgesys dvasingas – jis turi atspindėti Kristaus dvasią. Jei kam nors šiame pasaulyje ir pridera būti nuosekliam, tai pirmiausia krikščioniui, nes jis turi pagausinti gautą dovaną²⁵, skleisti tiesą, kuri padaro mus laisvus ir išgelbsti²⁶. „Tėve, – klausite manęs, – ką turėčiau daryti, kad mano gyvenimas būtų toks nuoširdus?“ Jėzus Kristus savo Bažnyčiai davė visas būtinas priemones: Jis mus išmokė melstis, bendrauti su Jo dangiškuoju Tėvu; Jis atsiuntė mums savo Dvasią, Didįjį Nepažįstamąjį, veikiantį mūsų sieloje; Jis paliko mums regimus malonės ženklus – sakramentus. Naudokis jais. Stiprink savo maldos gyvenimą. Melskis kasdien. Ir niekada neatsisakyk nešti malonios Viešpaties Kryžiaus naštos.

Jėzus pakvietė tave kaip gerą mokinį sekti juo, kad savo žemiškąjį kelią nueitum skleisdamas ramybę ir džiaugsmą, kurių negali duoti pasaulis. Todėl, pabrėžiu, turime žengti juo nebijodami nei gyvenimo, nei mirties, nesistengdami žūtbūt išvengti skausmo, kuris krikščioniui visada yra būdas apsivalyti ir proga iš tikrųjų mylėti savo brolius, pasinaudojant daugybe kasdienio gyvenimo aplinkybių.

Baigiu šiuos apmąstymus, kuriais mėginau sužadinti tavo sielą, kad atsilieptum kokiais nors pasiryžimais, tegul ir negausiais, bet aiškiais. Galvok apie tai, jog Dievas nori, kad būtum laimingas, ir, jei savo ruožtu padarysi viską, ką gali, tu būsi laimingas, labai laimingas, beprotiškai laimingas, net jei ir niekada nepaliausi nešęs Kryžiaus. Nuo šiol šis Kryžius nebeatrodys tau bausmė; tai sostas, kuriame viešpatauja Kristus. O šalia Kristaus – Jo ir mūsų Motina Švenčiausioji Mergelė Marija teiks tau stiprybės, reikalingos ryžtingai žengti Jos Sūnaus pėdomis.

Meilės mokytoja. Prisiminkime Jėzaus paaukojimo šventykloje sceną. Senasis Simeonas tarė motinai Marijai: „Štai šis skirtas daugelio Izraelyje nupuolimui ir atsikėlimui. Jis bus prieštaravimo ženklas, – ir tavo pačios sielą pervers kalavijas,– kad būtų atskleistos daugelio širdžių mintys“²². Marijos meilė žmonijai tokia didelė, kad per Ją išsipildo Kristaus žodžiai: Nėra didesnės meilės, kaip gyvybę už draugus atiduoti²³.

Popiežiai ne veltui vadino Mariją Atpirkimo bendrininke: Ji kentėjo ir vos nenumirė drauge su kenčiančiu ir mirštančiu Sūnumi; kad žmonija būtų išgelbėta, Ji atsisakė motiniškų teisių į Sūnų, Jį paaukodama tiek, kiek nuo jos priklausė, kad numaldytų Dievo rūstybę, taigi pagrįstai galima sakyti, jog Ji atpirko žmonių giminę kartu su Kristumi.²⁴ Šitaip geriau suprantame mūsų Viešpaties Kančią, kurią visada turėsime dažnai apmąstyti: stabat autem iuxta crucem Iesu mater eius²⁵, – prie Jėzaus kryžiaus stovėjo Jo Motina.

Tikriausiai esate matę, kaip kai kurios motinos, apakintos pagrįsto išdidumo, skuba atsistoti šalia sūnų, kai jie švenčia pergalę, yra viešai pagerbiami. Kitos, priešingai, netgi tokiomis valandėlėmis stovi atokiai ir myli tylomis. Marija buvo iš tų, ir Jėzus tai žinojo.

Tačiau, vykstant Kryžiaus Aukos papiktinimui, Šventoji Marija buvo ten, kupina liūdesio, ir girdėjo, kaip praeiviai užgauliojo Jėzų, kraipydami galvas ir sakydami: „Še tau, kuris sugriauni šventyklą ir per tris dienas atstatai; gelbėkis pats! Jei esi Dievo Sūnus, nuženk nuo kryžiaus!“²⁶ Dievo Motina klausėsi Sūnaus žodžių ir vienijosi su Jo kančia: „Mano Dieve, mano Dieve, kodėl mane apleidai?!“²⁷ Ką Ji galėjo padaryti? Susilieti su atperkamąja Sūnaus meile, aukoti Tėvui beribį skausmą, kuris lyg aštrus kalavijas pervėrė Jos tyrą Sielą.

Jėzus vėl jaučiasi paguostas ir sustiprintas santūraus mylinčios Motinos buvimo šalia. Marija nerauda, nesiblaško. Stabat: Ji stovi greta Sūnaus. Pažvelgęs į Ją, Jėzus nukreipia akis į Joną ir sako: „Moterie, štai tavo sūnus!“ Paskui tarė mokiniui: „Štai tavo motina!“²⁸ Per Joną Kristus paveda Motinai visus žmones, ypač savo mokinius, – tuos, kurie turėjo įtikėti Jėzumi.

Felix culpa²⁹, gieda Bažnyčia, laiminga kaltė, nes ji davė mums tokį didį Atpirkėją. Laiminga kaltė, galime ir mes pridurti, nes per ją gavome Motiną – Šventąją Mariją. Dabar jau esame saugūs: dėl nieko nereikia baimintis, nes Dievo Motina, vainikuota dangaus ir žemės Karaliene, yra visagalė mūsų užtarėja prieš Dievą. Jėzus nieko negali atsakyti nei Marijai nei mums, Jo Motinos vaikams.