Punktų sąrašas

Dabar pamąstykime apie Palaimintąją Jo Motiną, kuri yra ir mūsų Motina. Ji meldžiasi Kalvarijoje, prie kryžiaus. Tai nuolatinė Marijos būsena. Ji melsdavosi visą laiką – ir atlikdama savo pareigas, ir triūsdama namie. Pasinėrusi į kasdienius rūpesčius, ji galvodavo apie Dievą. Kristus, perfectus Deus, perfectus homo⁸, norėjo, kad Jo Motina, nuostabiausia iš kūrinių, pilna malonių, sustiprintų mūsų troškimą – visuomet kreipti savo žvilgsnį dieviškosios meilės link. Prisiminkite Apreiškimo sceną: Arkangelas ką tik paskelbė žinią – pranešė, kad Ji taps Dievo Motina; jis randa Ją besimeldžiančią. Marija nepaprastai susikaupusi išklauso šv. Gabrieliaus pasveikinimą: Sveika, malonėmis apdovanotoji! Viešpats su tavimi!⁹ Po kelių dienų jos džiaugsmas ištrykšta Magnificat; ši Marijos giesmė, kurią Šventoji Dvasia mums davė per ištikimąjį šv. Luką, yra įprastinio Švenčiausiosios Mergelės ir Dievo bendravimo vaisius.

Mūsų Motina ilgai mąstė apie Gelbėtojo laukusiųjų šventų Senojo Testamento vyrų ir moterų žodžius bei įvykius, kuriuose jie dalyvavo. Ji žavėjosi daugybe nuostabių dalykų, begaliniu Dievo gailestingumu savo tautai, kuri dažnai būdavo nedėkinga. Mąstant apie nuolat patiriamą dieviškąjį švelnumą, iš nekaltos jos širdies ištrykšta žodžiai: Mano siela šlovina Viešpatį, mano dvasia džiaugiasi Dievu, savo Gelbėtoju, nes Jis pažvelgė į nuolankią savo tarnaitęi.¹⁰ Šios gerosios Motinos sūnūs – pirmieji krikščionys – viso to išmoko iš jos; mes taip pat galime ir turime to iš jos išmokti.

Visos Dievo Motinos šventės yra didžios, nes taip Bažnyčia suteikia mums progą darbais įrodyti meilę Švenčiausiajai Mergelei Marijai. Bet jei iš visų švenčių turėčiau pasirinkti vieną, rinkčiausi Švenčiausiosios Mergelės dieviškosios Motinystės šventę.

Ši šventė skatina mus apmąstyti kai kurias pagrindines mūsų tikėjimo paslaptis: Žodžio Įsikūnijimą, kuris yra Trijų Švenčiausiosios Trejybės Asmenų veikimas. Marija, Dievo Tėvo duktė, per Viešpaties Prasidėjimą nekaltose savo įsčiose yra Dievo Šventosios Dvasios sužadėtinė ir Dievo Sūnaus Motina.

Kai Švenčiausioji Mergelė savo valia pasakė „taip“ Kūrėjo Jai atskleistiems planams, Dieviškasis Žodis įgavo žmogaus pavidalą: protingą sielą ir kūną, susiformavusį tyriausiose Marijos įsčiose. Viename asmenyje susijungė dieviškoji ir žmogiškoji prigimtis: Jėzus Kristus, tikras Dievas, o nuo tada ir tikras Žmogus, amžinasis Viengimis Tėvo Sūnus, o nuo tol, kaip tikras Žmogus, – ir tikras Marijos sūnus. Todėl Švč. Mergelė Marija yra ir įsikūnijusio Žodžio, Švenčiausiosios Trejybės antrojo Asmens, kuris tada visiems laikams priėmė žmogiškąją prigimtį, Motina. Kaip geriausią pašlovinimą iš visos širdies galime tarti Švenčiausiajai Mergelei žodžius, nusakančius didžiausią Jos rangą, – Dievo Motina.

Krikščioniškos tautos tikėjimas

Toks visada buvo tikrasis tikėjimas. Tiems, kurie šitai neigė, Efezo Susirinkimas paskelbė: jei kas nors neišpažįsta, jog Emanuelis yra tikrasis Dievas, o Švenčiausioji Mergelė yra Dievo Motina, nes pagimdė įsikūnijusį Dievo Žodį, tas tebūnie atskirtas nuo Bažnyčios¹.

Istorija liudija krikščionių džiaugsmą dėl tokių aiškių sprendimų, dar kartą patvirtinusių tai, kuo jie tikėjo. Visi Efezo miesto gyventojai nuo pat ankstyvo ryto ligi nakties nekantriai laukė sprendimo... Kai sužinojom, kad piktžodžiautojas buvo nuverstas, visi vienu balsu ėmėme šlovinti Dievą ir sveikinti Sinodą, nes tikėjimo priešas krito. Kai išėjome iš bažnyčios, žmonės su fakelais lydėjo mus ligi pat namų. Buvo naktis, visas miestas džiūgavo nutviekstas šviesų², - rašė šv. Kirilas, ir nors mus skiria šešiolika šimtmečių, toks maldingumas man atrodo labai įspūdingas.

Viešpatie Dieve, tegu tokiu pat tikėjimu degtų ir mūsų širdys, o iš lūpų veržiasi padėkos giesmė, nes Švenčiausioji Trejybė, pasirinkusi Mariją Kristaus, Žmogaus, kaip ir mes, Motina, kiekvieną iš mūsų apgobė motiniška Jos skraiste. Ji yra Dievo Motina ir mūsų Motina.

Dabar toliau apmąstykime Marijos dieviškosios Motinystės paslaptį tyliai melsdamiesi, iš sielos gelmių tardami: O Švenčiausioji Mergele, o Dievo Motina! Tas, kurio negalėjo sulaikyti dangus, užsidarė tavo įsčiose ir įgavo žmogaus pavidalą¹³.

Įsiklausykite į žodžius, kuriuos liturgija šiandien kartoja: tebūnie palaimintos Mergelės Marijos įsčios, kurios priėmė Amžinojo Tėvo Sūnų¹⁴. Tai senas ir naujas, žmogiškas ir dieviškas šūksnis. Sakoma Viešpačiui, kaip kai kur yra paprotys sakyti, norint pagerbti kokį nors asmenį: Tebūnie palaiminta motina, kuri tave pagimdė!