Punktų sąrašas

Toliau skaitome Evangelijos epizodą: jie – fariziejai – nusiuntė pas Jį savo mokinių kartu su Erodo šalininkais paklausti: „Mokytojau,…“⁴ Žiūrėkite kaip veidmainiškai jie vadina Jį Mokytoju; dedasi susižavėję ir draugiški; kreipiasi į Jį kaip į gerbiamą asmenį, iš kurio laukiama pamokymų. Magister, scimus quia verax es⁵, mes žinome, jog esi tiesakalbis... Kokia niekšiška klasta! Ar esate susidūrę su didesne dviveidyste? Taigi, ženkite per šį pasaulį apdairiai. Nebūkite klastingi ir įtarūs. Tačiau prisimindami Gerojo Ganytojo atvaizdą katakombose, turite jausti ant savo pečių tos avelės svorį, ji, toji avelė, nėra vieniša siela, tai – visa Bažnyčia, visa žmonija.

Kilniai prisiimdami šią atsakomybę, jūs narsiai ir išmintingai ginsite bei skelbsite Dievo teises. Nuosekliu elgesiu pelnysite daugelio žmonių pagarbą, – jus vadins mokytojais, nors jūs to ir nesiekiate, įsiminkite – žemiškoji šlovė nėra mūsų tikslas. Tačiau nenustebkite, jei tarp jus supančių žmonių atsiras ir tokių, kurie tesieks jums įsiteikti. Gerai įsidėkite į širdį, ką daugel sykių girdėjote mane kartojant: nei šmeižtas, nei paskalos, nei baimės, nei žmonių apkalbos, nei tuo labiau veidmainiškos liaupsės niekada neturi trukdyti mums atlikti savo pareigą.

Bažnyčios Motina

Mėgstu įsivaizduoti tuos metus, kai Jėzus gyveno su savo Motina, metus, kurie apima beveik visą mūsų Viešpaties gyvenimą šiame pasaulyje. Mėgstu matyti Jį mažą, prižiūrimą Marijos, kuri Jį bučiuoja ir su Juo žaidžia. Regiu, kaip Jis auga mylinčiose Motinos ir Juozapo, Jo žemiškojo tėvo, akyse. Kaip švelniai ir jautriai Marija ir šventasis Patriarchas rūpinosi Jėzumi vaikystėje ir tylomis nuolat daug iš Jo mokėsi. Jų sielos darėsi vis panašesnės į Sūnaus, Žmogaus ir Dievo sielą. Todėl Motina, o po Jos – Juozapas, geriau negu kas nors kitas suprato Kristaus Širdies jausmus, ir abu yra tiesiausias, sakyčiau, vienintelis kelias, vedantis pas Išganytoją.

Tegul Marijos siela būna kiekviename iš jūsų, – rašė šventasis Ambraziejus, – kad garbintumėte Viešpatį; tegul kiekviename būna Marijos dvasia, kad džiaugtumėtės su Dievu. Ir kita šio Bažnyčios Tėvo mintis iš pirmo žvilgsnio atrodo pernelyg drąsi, bet labai svarbi dvasiniam krikščionio gyvenimui: kūno požiūriu tėra vienintelė Kristaus Motina, tikėjimo požiūriu Kristus yra mūsų visų vaisius¹².

Jei susitapatiname su Marija, jei sekame Jos dorybėmis, galime pasiekti, kad Kristus per malonę gimtų daugelio sielose, daugelio tų, kurie susitapatins su Juo Šventosios Dvasios veikimu. Jei seksime Marija, tam tikru būdu dalyvausime Jos dvasinėje motinystėje. Tyliai, kaip Dievo Motina, nepastebimai, beveik be žodžių, dorai ir nuosekliai liudydami krikščionišką elgesį, dosniai nuolatos kartodami fiat, kaip mūsų artumo su Dievu išraišką.

Aš jums papasakosiu nutikimą, kurį girdėjau iš vieno gero krikščionio, labai mylėjusio mūsų Motiną, bet menkai teišmaniusio teologiją.

„Leiskite man išlieti, kas slegia mano širdį, – sakė jis, – kaip mane liūdina kai kurie šiandien vykstantys dalykai. Rengiantis dabartiniam Susirinkimui ir jam prasidėjus, buvo pasiūlyta svarstyti Švenčiausiosios Mergelės temą. Taip, temą. Argi taip sako vaikai? Argi toks yra tikėjimas, kurį visada išpažino tikintieji? Nuo kada meilė Švenčiausiajai Mergelei yra tema, apie kurios tinkamumą leista diskutuoti?

Kas jau kas, bet šykštumas su meile visiškai nedera. Nebijau būti atviras. Jei elgčiausi kitaip, – toliau kalbėjo jis, – man atrodo, tai mūsų Šventosios Motinos įžeidimas. Buvo dar svarstoma, ar tinka, ar netinka Mariją vadinti Bažnyčios Motina. Nenoriu minėti daugiau smulkmenų. Bet argi Dievo Motina ir dėl to esanti visų krikščionių Motina nebus Bažnyčios Motina, – Bažnyčios, subūrusios visus, kurie buvo pakrikštyti ir atgimė Kristuje, Marijos sūnuje?

Nesuprantu, – tęsė jis, – iš kur atsirado tas apgailėtinas šykštumas, teikiant šį titulą mūsų Motinos garbei. Bažnyčios tikėjimas kitoks! Švenčiausiosios Mergelės tema! Argi vaikams šauna į galvą nagrinėti meilės motinai temą? Jie ją myli, ir to pakanka. O jeigu jie geri vaikai, visada labai ją mylės. Apie temą – ar schemą – diskutuoja tik pašaliniai, tie, kurie šaltai svarsto kokį nors klausimą.“ Tai to paprasto ir labai tauraus žmogaus žodžiai, tiesūs ir maldingi, nors ir ne visai teisingi.