Punktų sąrašas

Dabar, baigdami šią pokalbio su Viešpačiu valandėlę, prašykime, kad Jis leistų drauge su šv. Pauliumi kartoti: visa mes lengvai nugalime dėlei to, kuris mus pamilo. Ir aš esu tikras, kad nei mirtis, nei gyvenimas, nei angelai, nei kunigaikštystės, nei dabartis, nei ateitis, nei galybės, nei aukštumos, nei gelmės, nei jokie kiti kūriniai negalės mūsų atskirti nuo Dievo meilės, kuri yra mūsų Viešpatyje Kristuje Jėzuje³⁷.

Šventasis Raštas taip pat byloja apie šią meilę karštais žodžiais: giliausivandenys negali užgesinti meilės, nei potvyniai jos paskandinti³⁸. Šios meilės kupina Švč. Marijos Širdis, ir ji tapo visos žmonijos Motina. Švenčiausiajai Mergelei Dievo meilė tai drauge ir rūpinimasis visais savo vaikais. Jos Širdis labai švelni, jautri mažiausiems dalykams – jiems reikia vyno³⁹, – daug kentėjo, matydama tą minios žiaurumą ir tą baisų budelių įtūžį, Jėzaus Kančią ir Mirtį. Bet Marija nieko nesako. Ji myli. Kaip ir Sūnus, ji tyliai atleidžia. Tai ir yra meilės galia.

Dieviškoji Marijos Motinystė – visokių Ją puošiančių ir Jai suteiktų privilegijų šaltinis. Dėl šio titulo Ji buvo nekalta nuo prasidėjimo ir pilna malonės, Ji yra visados mergelė, paimta į dangų su kūnu ir siela ir karūnuota visos kūrinijos Karaliene, pranokstanti angelus ir šventuosius. Aukščiau už Ją tėra vien Dievas. Švenčiausioji Mergelė, būdama Dievo Motina, turi tam tikro begalinio orumo, kilusio iš begalinio gėrio – Dievo³. Nėra jokio pavojaus perdėti. Niekada galutinai nesuprasime šio didžiulio slėpinio, niekada neįstengsime deramai atsidėkoti savo Motinai už tai, kad priartino mus prie Švenčiausiosios Trejybės.

Buvome nusidėjėliai ir Dievo priešai. Atpirkimas ne tik išvadavo mus iš nuodėmės ir sutaikė su Viešpačiu, bet ir padarė mus Dievo vaikais, padovanojo Motiną, kuri pagimdė Žodį, ir Jis tapo kūnu. Ar gali būti didesnė dovana ir kilnesnė meilės išraiška? Dievas karštai troško mus atpirkti. Turėjo daug būdų įvykdyti savo Švenčiausiąją Valią vadovaudamasis begaline išmintimi. O pasirinko tik vieną, kuris išsklaidė visas abejones dėl mūsų išgelbėjimo ir išaukštinimo. Kaip pirmasis Adomas negimė iš vyro ir moters, bet buvo sukurtas iš žemės, taip ir paskutinis Adomas, turėjęs išgydyti pirmojo žaizdą, įgavo kūną Švenčiausiosios Mergelės įsčiose, kad kūnu prilygtų tiems, kurie nusidėjo.⁴

Tylioje vidinėje maldoje dažnai apmąstykime tai, ką esame girdėję apie mūsų Motiną. Ta pamoka pamažu smelksis į mūsų sielą, ir mes nedvejodami bėgsime pas Ją, ypač kai neturėsime į ką atsiremti. Ar tai nėra asmeninės naudos ieškojimas? Be abejonės. Bet motinos žino, kad mes, jų vaikai, esame truputį savanaudžiai ir dažnai šaukiamės jų kaip paskutinės atramos. Jos tai puikiai supranta, ir šitai jų neskaudina: todėl jos ir yra motinos, o jų nesavanaudiška meilė mūsų akivaizdų egoizmą laiko sūnišku švelnumu ir nuoširdžiu pasitikėjimu.

Nenorėčiau, kad mano ir jūsų pamaldumas Šventajai Marijai virstų prašymais ir skundais. Ir vis dėlto, manau, neturėtume jaustis pažeminti, jei kai kada mums taip nutinka. Motinos skrupulingai neseikėja vaikų rodomos meilės; jos nesveria ir nematuoja. Motinos kaip medumi mėgaujasi net menkiausiomis meilės apraiškomis ir duoda kur kas daugiau, nei gauna. Jei šitaip elgiasi geros žemiškosios motinos, tai įsivaizduokite, ko galime tikėtis iš mūsų Motinos Šventosios Marijos.