Punktų sąrašas

Leiskite man vėl priminti apie kelią, kurį Dievas skiria kiekvienam iš mūsų nueiti, kai kviečia mus tarnauti Jam pasaulyje, pašventinti kasdienę veiklą, kad per ją patys taptume šventi. Kupinas tikėjimo ir liaudiškos išminties, šv. Paulius moko: Mozės Įstatyme parašyta: „Neužrišk nasrų kuliančiam jaučiui!²¹“ Ir klausia: Bet argi Dievui terūpi jaučiai? O gal jis iš tiesų taiko mums? Juk dėl mūsų buvo parašyta, kad artojas turi arti su viltimi ir kūlėjas turi kulti su viltimi gauti savo dalį²².

Krikščionio gyvenimas niekada nėra įspraustas į pareigų rėmus, dėl kurių siela turėtų kęsti didžiulę įtampą; jis prisitaiko prie aplinkybių kaip pirštinė prie rankos, tad ir mes, su malda bei apsimarinimu atlikdami ir didelius, ir mažus kasdienius darbus, turime niekada neprarasti antgamtinio požiūrio. Tikėkite, Dievas karštai myli savo kūrinius; kaip ištvertų asilas, jeigu jam niekas neduotų ėsti, jeigu jis neturėtų poilsio jėgoms atgauti arba nuolat būtų smarkiai mušamas? Tavo kūnas kaip asilas, – asilas buvo Dievo sostas Jeruzalėje, – nešantis tave ant savo kupros dieviškaisiais žemės keliais: reikia jį prižiūrėti, kad neišsuktų iš Dievo kelio, ir paraginti, kad risnotų taip džiugiai ir smagiai, kaip galima tikėtis iš asilo.

Meilė, tasai kilnaus teisingumo perteklius, pirmiausia skatina atlikti savo pareigą: pradėkime nuo to, kas teisinga; paskui pereikime prie to, kas teisingiausia... Meilė – tai nepaprastas jautrumas, taktas, didelė pagarba ir palankumas; tad reikia paklausyti apaštalo patarimo: nešiokite vieni kitų naštas, ir taip įvykdysite Kristaus įstatymą³⁵. Tada elgsimės kaip liepia meilė, įgyvendinsim Jėzaus įsatymą.

Man atrodo, jog geriausias teisingumo ir meilės susiliejimo pavyzdys yra motinų elgesys. Jos vienodai myli visus savo vaikus, ir kaip tik ši meilė skatina skirtingai – netolygiai teisingai, – su jais elgtis, nes kiekvienas vaikas yra kitoks. Taigi meilė tobulina ir papildo teisingumą ir mūsų artimo atžvilgiu. Ji skatina mus nevienodai elgtis su skirtingais žmonėmis, padeda prisitaikyti prie jų situacijos – kad galėtume nudžiuginti liūdintį, ugdyti tą, kuriam to reikia, draugauti su vienišu... Teisingumas reikalauja duoti kiekvienam tai, kas jam priklauso, tačiau tai nereiškia duoti visiems tą patį. Utopinė lygiava yra didžiausios neteisybės priežastis.

Kad visuomet elgtumės, kaip tos geros motinos, turime pamiršti save, siekti vienintelio „pranašumo“ – daugiau tarnauti kitiems, kaip skelbė Jėzus Kristus: Žmogaus Sūnus irgi atėjo ne kad Jam tarnautų, bet pats tarnauti³⁶. O tam reikia stiprybės – palenkti savo valią dieviškajam pavyzdžiui, dirbti visų labui, kovoti už amžiną laimę ir kitų gerovę. Manau, nėra geresnio kelio į teisingumą, kaip pasiaukojimo ir tarnavimo kitiems gyvenimas.

Gal kam iš jūsų aš atrodau naivus. Na ir kas. Net jeigu kas nors mane tokiu palaikys dėl to, kad tebetikiu meile, tvirtai jums sakau – visada ja tikėsiu! Ir kol Dievas leis man gyventi, kaip Kristaus kunigas aš ir toliau darysiu viską, kad viešpatautų vienybė ir taika tarp brolių, tarp to paties Dievo Tėvo vaikų. Kad žmonės suprastų vieni kitus. Kad mus jungtų bendras Tikėjimo idealas!

Kreipkimės į išmintingąją ir ištikimąją Švenčiausiąją Mergelę Mariją bei jos sužadėtinį šventąjį Juozapą, tobulą teisaus žmogaus pavyzdį³⁷. Jėzaus, Dievo Sūnaus, akivaizdoje jie įkūnijo dorybes, kurias mes šiandien apmąstėme. Jie išprašys mums malonės – kad ir mūsų širdyse tvirtai įsišaknytų tos pačios dorybės, kad mes pasiryžtume visados elgtis kaip geri Mokytojo mokiniai: išmintingi, teisingi, kupini meilės.

Meilės mokytoja. Prisiminkime Jėzaus paaukojimo šventykloje sceną. Senasis Simeonas tarė motinai Marijai: „Štai šis skirtas daugelio Izraelyje nupuolimui ir atsikėlimui. Jis bus prieštaravimo ženklas, – ir tavo pačios sielą pervers kalavijas,– kad būtų atskleistos daugelio širdžių mintys“²². Marijos meilė žmonijai tokia didelė, kad per Ją išsipildo Kristaus žodžiai: Nėra didesnės meilės, kaip gyvybę už draugus atiduoti²³.

Popiežiai ne veltui vadino Mariją Atpirkimo bendrininke: Ji kentėjo ir vos nenumirė drauge su kenčiančiu ir mirštančiu Sūnumi; kad žmonija būtų išgelbėta, Ji atsisakė motiniškų teisių į Sūnų, Jį paaukodama tiek, kiek nuo jos priklausė, kad numaldytų Dievo rūstybę, taigi pagrįstai galima sakyti, jog Ji atpirko žmonių giminę kartu su Kristumi.²⁴ Šitaip geriau suprantame mūsų Viešpaties Kančią, kurią visada turėsime dažnai apmąstyti: stabat autem iuxta crucem Iesu mater eius²⁵, – prie Jėzaus kryžiaus stovėjo Jo Motina.

Tikriausiai esate matę, kaip kai kurios motinos, apakintos pagrįsto išdidumo, skuba atsistoti šalia sūnų, kai jie švenčia pergalę, yra viešai pagerbiami. Kitos, priešingai, netgi tokiomis valandėlėmis stovi atokiai ir myli tylomis. Marija buvo iš tų, ir Jėzus tai žinojo.

Tačiau, vykstant Kryžiaus Aukos papiktinimui, Šventoji Marija buvo ten, kupina liūdesio, ir girdėjo, kaip praeiviai užgauliojo Jėzų, kraipydami galvas ir sakydami: „Še tau, kuris sugriauni šventyklą ir per tris dienas atstatai; gelbėkis pats! Jei esi Dievo Sūnus, nuženk nuo kryžiaus!“²⁶ Dievo Motina klausėsi Sūnaus žodžių ir vienijosi su Jo kančia: „Mano Dieve, mano Dieve, kodėl mane apleidai?!“²⁷ Ką Ji galėjo padaryti? Susilieti su atperkamąja Sūnaus meile, aukoti Tėvui beribį skausmą, kuris lyg aštrus kalavijas pervėrė Jos tyrą Sielą.

Jėzus vėl jaučiasi paguostas ir sustiprintas santūraus mylinčios Motinos buvimo šalia. Marija nerauda, nesiblaško. Stabat: Ji stovi greta Sūnaus. Pažvelgęs į Ją, Jėzus nukreipia akis į Joną ir sako: „Moterie, štai tavo sūnus!“ Paskui tarė mokiniui: „Štai tavo motina!“²⁸ Per Joną Kristus paveda Motinai visus žmones, ypač savo mokinius, – tuos, kurie turėjo įtikėti Jėzumi.

Felix culpa²⁹, gieda Bažnyčia, laiminga kaltė, nes ji davė mums tokį didį Atpirkėją. Laiminga kaltė, galime ir mes pridurti, nes per ją gavome Motiną – Šventąją Mariją. Dabar jau esame saugūs: dėl nieko nereikia baimintis, nes Dievo Motina, vainikuota dangaus ir žemės Karaliene, yra visagalė mūsų užtarėja prieš Dievą. Jėzus nieko negali atsakyti nei Marijai nei mums, Jo Motinos vaikams.