Punktų sąrašas

Tokią akimirką kreipkis į palaimintąją dangaus Motiną, kad ji priimtų į glėbį ir iš savo Sūnaus išmelstų tau gailestingumo. Ir tuoj pat stenkis pasiryžti, nors tau dėl to skaudėtų, įveik trukdančią kliūtį, kuri tau ir Dievui gerai žinoma. Antgamtinio požiūrio trūkumas, puikybė, geismingumas susivienys ir tau murmės: „Bet juk tai tik menka, nereikšminga smulkmena!“ Ilgiau nesiderėdamas su pagunda, atsakyk: „Pasiaukosiu ir įvykdysiu ir šį dieviškąjį reikalavimą!“ Tu labai teisingai pasielgsi: meilė ypač įrodoma mažmožiais. Pačios sunkiausios aukos, kurių iš mūsų prašo Viešpats, dažniausiai būna mažytės, bet tokios pat nepaliaujamos kaip kad širdies plakimas.

Ar daug pažįsti motinų, atlikusių nepaprastą žygdarbį? Mažai, labai mažai. Tačiau didvyriškų, iš tikrųjų didvyriškų motinų, kurios nekrenta į akis kaip išskirtinės asmenybės, kurios niekada netaps garsenybėmis, – tu ir aš pažįstame daug. Jos gyvena kiekvieną akimirką atsižadėdamos savęs, džiaugsmingai aukodamos savo norus ir pomėgius, savo laiką, saviraiškos ir sėkmės galimybes, kad jų vaikų dienos būtų laimingos.

Būdama amžina, esu duota visiems vaikams – tiems, kurie yra jo paskirti¹⁰. Kaip išmintingai Bažnyčia įdėjo šiuos žodžius į mūsų Motinos lūpas, kad krikščionys jų neužmirštų. Ji yra saugumas, niekada mūsų nepaliekanti Meilė, nuolatinis prieglobstis, visada glostanti ir guodžianti ranka.

Vienas ankstyviausių Bažnyčios Tėvų rašo, jog turime įsidėmėti ir atmintyje išlaikyti svarbiausius Dievo Motinos gyvenimo įvykius¹¹. Ko gero, ne sykį esate vartę medicinos, matematikos ar kitų dalykų žinynus, vadovus. Tenai randame būtiniausių priemonių, kurių reikia imtis neatidėliotinais atvejais, gairių, kurios padeda nepasiklysti tuose moksluose.

Bažnyčios Motina

Mėgstu įsivaizduoti tuos metus, kai Jėzus gyveno su savo Motina, metus, kurie apima beveik visą mūsų Viešpaties gyvenimą šiame pasaulyje. Mėgstu matyti Jį mažą, prižiūrimą Marijos, kuri Jį bučiuoja ir su Juo žaidžia. Regiu, kaip Jis auga mylinčiose Motinos ir Juozapo, Jo žemiškojo tėvo, akyse. Kaip švelniai ir jautriai Marija ir šventasis Patriarchas rūpinosi Jėzumi vaikystėje ir tylomis nuolat daug iš Jo mokėsi. Jų sielos darėsi vis panašesnės į Sūnaus, Žmogaus ir Dievo sielą. Todėl Motina, o po Jos – Juozapas, geriau negu kas nors kitas suprato Kristaus Širdies jausmus, ir abu yra tiesiausias, sakyčiau, vienintelis kelias, vedantis pas Išganytoją.

Tegul Marijos siela būna kiekviename iš jūsų, – rašė šventasis Ambraziejus, – kad garbintumėte Viešpatį; tegul kiekviename būna Marijos dvasia, kad džiaugtumėtės su Dievu. Ir kita šio Bažnyčios Tėvo mintis iš pirmo žvilgsnio atrodo pernelyg drąsi, bet labai svarbi dvasiniam krikščionio gyvenimui: kūno požiūriu tėra vienintelė Kristaus Motina, tikėjimo požiūriu Kristus yra mūsų visų vaisius¹².

Jei susitapatiname su Marija, jei sekame Jos dorybėmis, galime pasiekti, kad Kristus per malonę gimtų daugelio sielose, daugelio tų, kurie susitapatins su Juo Šventosios Dvasios veikimu. Jei seksime Marija, tam tikru būdu dalyvausime Jos dvasinėje motinystėje. Tyliai, kaip Dievo Motina, nepastebimai, beveik be žodžių, dorai ir nuosekliai liudydami krikščionišką elgesį, dosniai nuolatos kartodami fiat, kaip mūsų artumo su Dievu išraišką.

Švenčiausiasis Kristaus Žmogiškumas

Kaip įveikti šias kliūtis? Kaip sustiprinti savo apsisprendimą, jeigu jis pradeda atrodyti per sunkus? Semkimės įkvėpimo iš pavyzdžio, kurį rodo Švenčiausioji Mergelė, mūsų Motina; ji atveria mums labai platų kelią, neišvengiamai einantį per Jėzų.

Norėdami priartėti prie Dievo, turime pasirinkti teisingą kelią – Švenčiausiąjį Kristaus Žmogiškumą. Todėl visada patariu skaityti knygas, bylojančias apie Viešpaties Kančią. Tie raštai, kupini nuoširdaus pamaldumo, padeda mūsų protui suvokti Dievo Sūnų, Žmogų kaip mes, ir tikrą Dievą, mylintį ir kenčiantį kūno kančias, kad atpirktų pasaulį.

Nepamirškite vienos iš labiausiai įsišaknijusių pamaldumo praktikų – šventojo Rožinio. Bažnyčia skatina apmąstyti jo slėpinius, kad drauge su Švenčiausiosios Marijos džiaugsmu, skausmu ir garbe mūsų mintyse ir vaizduotėje įsispaustų nuostabus Viešpaties pavyzdys: trisdešimt paprasto gyvenimo metų, treji pamokslavimo metai, žeminanti Kančia ir šlovingas Prisikėlimas.

Sekti Kristumi – štai paslaptis. Būti šalia Jo taip arti, kad su Juo sutaptume, kad gyventume su Juo kaip pirmieji apaštalai. Jei netrukdysime malonei veikti, netrukus galėsime teigti, jog esame apsivilkę mūsų Viešpačiu Jėzumi Kristumi¹². Viešpats atsispindi mūsų elgesyje lyg veidrodyje. Jei veidrodis yra geras, toks, koks turi būti: jis atspindės mieliausią mūsų Išganytojo veidą, jo neiškreipdamas, nesukarikatūrindamas, ir kiti galės Juo žavėtis, Juo sekti.

Nemanykime, kad einant šiuo kontempliacijos keliu aistros nurims visam laikui. Klystume manydami, kad, trokšdami ieškoti Kristaus, Jį susitikę, su Juo bendraudami, jausdami Jo meilės švelnumą, tampame negalintys nusidėti. Nors jūs turite patirties, vis dėlto leiskite priminti: Dievo ir žmogaus priešas Šėtonas neprisipažįsta esąs nugalėtas, nenuleidžia rankų. Jis puola mus net tada, kai mūsų siela liepsnoja meile Dievui. Šėtonas žino, kad tokiu metu ne taip lengvai suklumpame, bet vis tiek viliasi: jei pavyks mus sukurstyti, kad įžeistume savo Viešpatį, tegu ir menkniekiu, tuomet galės mus pulti stipria nevilties pagunda.

Jei norite pasisemti patirties iš vargšo kunigo, trokštančio kalbėti tik apie Dievą, patariu jums: kai kūnas pabandys atgauti prarastas teises arba kai sukils puikybė, – o tai dar blogiau, – kuo greičiau slėpkitės dieviškosiose žaizdose, kurias Kristaus Kūne atvėrė vinys, prikalusios Jį prie Kryžiaus, ir ietis, persmeigusi Jam krūtinę. Prigluskite prie Viešpaties žaizdų, išliekite joms visą savo meilę, žmogišką... ir dievišką. Tai ir yra troškimas susivienyti su Kristumi, jaustis Jo broliu, to paties kraujo, tos pačios Motinos vaiku, – Motinos, kuri atvedė mus pas Jėzų.