Punktų sąrašas

Dieviškoji Marijos Motinystė – visokių Ją puošiančių ir Jai suteiktų privilegijų šaltinis. Dėl šio titulo Ji buvo nekalta nuo prasidėjimo ir pilna malonės, Ji yra visados mergelė, paimta į dangų su kūnu ir siela ir karūnuota visos kūrinijos Karaliene, pranokstanti angelus ir šventuosius. Aukščiau už Ją tėra vien Dievas. Švenčiausioji Mergelė, būdama Dievo Motina, turi tam tikro begalinio orumo, kilusio iš begalinio gėrio – Dievo³. Nėra jokio pavojaus perdėti. Niekada galutinai nesuprasime šio didžiulio slėpinio, niekada neįstengsime deramai atsidėkoti savo Motinai už tai, kad priartino mus prie Švenčiausiosios Trejybės.

Buvome nusidėjėliai ir Dievo priešai. Atpirkimas ne tik išvadavo mus iš nuodėmės ir sutaikė su Viešpačiu, bet ir padarė mus Dievo vaikais, padovanojo Motiną, kuri pagimdė Žodį, ir Jis tapo kūnu. Ar gali būti didesnė dovana ir kilnesnė meilės išraiška? Dievas karštai troško mus atpirkti. Turėjo daug būdų įvykdyti savo Švenčiausiąją Valią vadovaudamasis begaline išmintimi. O pasirinko tik vieną, kuris išsklaidė visas abejones dėl mūsų išgelbėjimo ir išaukštinimo. Kaip pirmasis Adomas negimė iš vyro ir moters, bet buvo sukurtas iš žemės, taip ir paskutinis Adomas, turėjęs išgydyti pirmojo žaizdą, įgavo kūną Švenčiausiosios Mergelės įsčiose, kad kūnu prilygtų tiems, kurie nusidėjo.⁴

Tačiau, vykstant Kryžiaus Aukos papiktinimui, Šventoji Marija buvo ten, kupina liūdesio, ir girdėjo, kaip praeiviai užgauliojo Jėzų, kraipydami galvas ir sakydami: „Še tau, kuris sugriauni šventyklą ir per tris dienas atstatai; gelbėkis pats! Jei esi Dievo Sūnus, nuženk nuo kryžiaus!“²⁶ Dievo Motina klausėsi Sūnaus žodžių ir vienijosi su Jo kančia: „Mano Dieve, mano Dieve, kodėl mane apleidai?!“²⁷ Ką Ji galėjo padaryti? Susilieti su atperkamąja Sūnaus meile, aukoti Tėvui beribį skausmą, kuris lyg aštrus kalavijas pervėrė Jos tyrą Sielą.

Jėzus vėl jaučiasi paguostas ir sustiprintas santūraus mylinčios Motinos buvimo šalia. Marija nerauda, nesiblaško. Stabat: Ji stovi greta Sūnaus. Pažvelgęs į Ją, Jėzus nukreipia akis į Joną ir sako: „Moterie, štai tavo sūnus!“ Paskui tarė mokiniui: „Štai tavo motina!“²⁸ Per Joną Kristus paveda Motinai visus žmones, ypač savo mokinius, – tuos, kurie turėjo įtikėti Jėzumi.

Felix culpa²⁹, gieda Bažnyčia, laiminga kaltė, nes ji davė mums tokį didį Atpirkėją. Laiminga kaltė, galime ir mes pridurti, nes per ją gavome Motiną – Šventąją Mariją. Dabar jau esame saugūs: dėl nieko nereikia baimintis, nes Dievo Motina, vainikuota dangaus ir žemės Karaliene, yra visagalė mūsų užtarėja prieš Dievą. Jėzus nieko negali atsakyti nei Marijai nei mums, Jo Motinos vaikams.

Gal kam nors iš jūsų pasirodys, kad paprasta diena, kasdieniai reikalai trukdo širdžiai glaustis prie tokios tyros būtybės, kaip Dievo Motina. Kviečiu jus pamąstyti. Ko visada siekiame visais savo darbais, net ir pernelyg nesistengdami? Kai mus įkvepia Dievo meilė ir dirbame su gryna intencija, ieškome to, kas gera, tyra, kas nuramina sąžinę, o sielai teikia palaimą. Teisybė, mums netrūksta ir klaidų. Bet ir pripažindami tas klaidas, aiškiai suvoksime, jog mūsų tikslas – ne trumpalaikė, o tikra, giedra, žmogiška ir dangiška laimė.

Yra viena būtybė, kuri patyrė tokią laimę žemėje – tai mūsų Švenčiausioji Motina Marija, tobuliausias Dievo kūrinys. Ji gyvena ir mus globoja, Ji yra šalia Tėvo, Sūnaus ir Šventosios Dvasios su kūnu ir siela. Ji ta pati, kuri gimė Palestinoje, nuo pat vaikystės pasiaukojo Viešpačiui, kuriai arkangelas Gabrielius apreiškė žinią, kuri pagimdė mūsų Išganytoją ir buvo su Juo prie Kryžiaus.

Joje įsikūnijo visi idealai, tačiau neturėtume manyti, jog būdama kilni ir didinga, Ji mums nepasiekiama ir tolima. Marija yra malonės pilnoji ir visų tobulybių sankaupa, be to, Ji yra Motina. Dievas Jai suteikė tokią galią, kad Ji ir mums duos, ko prašome: Ji kaip Motina nori mums padėti. Ir kaip Motina žino ir supranta mūsų silpnybes. Ji drąsina, atleidžia, lengvina kelią, visados turi parengusi išeitį, net ir tada, kai atrodo, jog nieko nebegalima padaryti.