Punktų sąrašas

Skaistybė yra įmanoma

Mes visi tempiame aistrų naštą. Mes visi susiduriame su tais pačiais sunkumais, nesvarbu, kokio būtume amžiaus. Todėl turime kovoti. Prisiminkite, ką rašė šv. Paulius: datus est mihi stimulus carnis meae, angelus Satanae, qui me colaphizet¹⁶. Taigi man duotas dyglys kūne, šėtono pasiuntinys, kad mane smūgiuotų ir neišpuikčiau.

Neįmanoma tyrai gyventi be Dievo pagalbos. Jis nori, kad būtume nuolankūs ir prašytume jos. Kupinas pasitikėjimo širdyje, be triukšmingų žodžių net dabar turi maldauti Švenčiausiąją Mergelę: Mano Motina, mano vargšė širdis paikai maištauja… Jei tu manęs neglobosi… Ir Ji tau pagelbės, kad būtum tyras ir eitum tuo keliu, į kurį esi Dievo pašauktas.

Mano vaikai, nuolankumo, nuolankumo! Mokykitės nuolankumo. Kad išsaugotumėte Meilę, būkite išmintingi, būkite budrūs ir nesileiskite užvaldomi baimės. Daugelis dvasinės literatūros klasikų demoną lygina su pasiutusiu šunimi, pririštu grandine: jei nesiartinsime, jis mums neįkąs, nors ir be paliovos lotų. Jei puoselėjate savo sieloje nuolankumą, vengsite progų nusidėti, turėsite drąsos nuo jų pabėgti ir kasdien šauksitės dangaus pagalbos, kad žengtumėte šiuo Meilės keliu.

Patikėkite, jog žmogus, pasidavęs kūniškam geidulingumui, negali tobulėti dvasiškai, jis nepajėgia gerai elgtis, lyg neįstengiantis judėti luošys. Ar esate matę ligonių, sergančių progresuojančiu paralyžiumi, nebegalinčių nei savimi pasirūpinti, nei atsikelti iš lovos? Kartais jie net neįstengia pajudinti galvos. Dvasiniame gyvenime taip atsitinka nenuolankiems ir bailiai į gašlumą pasinėrusiems žmonėms. Jie nei mato, nei girdi, nei supranta, kas aplinkui dedasi. Jie yra tie paralyžiuotieji ir tarsi pamišę. Kiekvienas iš mūsų turime šauktis Viešpaties, Dievo Motinos, prašydami, jog suteiktų mums nuolankumo ir valios deramai pasinaudoti dieviškuoju vaistu – išpažintimi. Neleiskite, kad jūsų sielos taptų puvinio židiniu, tegu ir nedideliu. Kalbėkite. Tekantis vanduo švarus; stovintis vanduo virsta pelke, pilna dvokiančių nešvarumų, geriamasis vanduo pasidaro bakterijų terpe.

Jūs žinote: skaistybė įmanoma ir yra džiaugsmo šaltinis, taip pat žinote, jog retkarčiais dėl jos reikia truputį pakovoti. Vėl paklausykime šv. Pauliaus: kaip vidinis žmogus aš žaviuosi Dievo įstatymu. Deja, savo kūno nariuose jaučiu kitą įstatymą, kovojantį su mano proto įstatymu. Jis paverčia mane belaisviu nuodėmės įstatymo, glūdinčio mano nariuose. Vargšas aš žmogus! Kas mane išvaduos iš šito mirtingo kūno?¹⁷ Šauk, jei tau reikia, ir daugiau, bet neperdėk: sufficit tibi gratia mea¹⁸, – gana tau mano malonės, atsako mums mūsų Viešpats.

Kaip nugalėti

Pažiūrėkime, kokių priemonių turime imtis mes, krikščionys, kad nugalėtume grumdamiesi dėl skaistybės: ne kaip angelai, bet kaip vyrai ir moterys, sveiki ir stiprūs, kitaip tariant, normalūs žmonės! Aš iš visos širdies garbinu angelus, ir su šia Dievo armija mane sieja didelis pamaldumas, bet man nepatinka lygintis su jais, nes angelai yra kitokios prigimties nei mes, – šis lyginimas taptų painiavos šaltiniu.

Daug kur įsigalėjęs geidulingumas, kuris, susipynęs su doktrinine maišatimi, skatina pateisinti visus paklydimus ar bent rodyti didžiausią pakantumą visokiems nepadoriems papročiams.

Mes turime būti kiek galime tyresni ir gerbti savo kūną nesibaimindami, nes lytis yra šventas ir kilnus dalykas, ji dalyvauja Dievo kūrybinėje galioje; tam ir skirta yra santuoka. Tik taip jūs, tyri ir bebaimiai, savo elgesiu įrodysite, kad šventas tyrumas yra galimas ir grožio kupinas!

Pirmiausia stenkimės išgryninti savo sąžinę, kaip pridera dorai išugdytiems sąmoningiems žmonėms, kurie suvokia skirtumą tarp jautrios sąžinės, tikrosios Dievo malonės, ir skrupulingos sąžinės, kuri yra visai kas kita.

Rūpinkitės skaistybe ir puoselėkite kitas jai giminingas dorybes – kuklumą ir drovumą, kurios yra tartum jos apsauga. Kad būtumėte verti Dievo žvilgsnio, neišsižadėkite veiksmingų nuostatų, kaip antai uoliai sergėkite jausmus ir širdį; drąsa, – drąsa bijoti ir vengti progų pagundoms; dažnai priimkite sakramentus, ypač – sakramentinės išpažinties, visiškai pasikliaukite dvasiniu vadovavimu; atgailaukite; nuoširdžiai gailėkitės dėl savo klaidų ir atsiteiskite už jas. Ir visa tai turi būti persmelkta švelnaus pamaldumo mūsų Motinai, kad Ji iš Dievo gautų mums švento ir tyro gyvenimo dovaną.

Jei, nelaimei, pasitaikė nupulti, reikia stengtis tuojau pat atsikelti. Su Dievo pagalba, kurios tikrai sulauksime, turime imtis priemonių, kuo greičiau gailėtis, būti nuoširdžiai nuolankūs, pasitaisyti, kad pralaimėjimas virstų didele Jėzaus Kristaus pergale.

Įpraskite kovoti toliau nuo pagrindinių tvirtovės sienų. Negalime pavojingai svyruoti ant blogio ribos: turime ryžtingai vengti savanoriškos in causa padėties, turime kompensuoti net menkiausią meilės trūkumą ir skatinti nepaliaujamą ir vaisingą krikščionišką apaštalavimą; šventas tyrumas reikalingas kaip pamatas ir yra vienas iš būdingiausių jo vaisių. Be to, savo laiką turime leisti intensyviai ir atsakingai dirbdami, trokšdami regėti Dievą, nes niekados nevalia pamiršti, jog esame „brangiai nupirkti“, jog esame Šventosios Dvasios šventovė.

Ką jums dar patarti? Jums, kaip ir visų laikų krikščionims, norėjusiems sekti Kristų, kaip žmonėms, kurie pirmieji atsiliepė į Kristaus drąsinimą, reikia artimo bendravimo su Viešpačiu Eucharistijoje, su Švenčiausiąja Mergele, nuolankumo, susivaldymo, juslių apmarinimo, – nes, pasak šv. Grigaliaus Didžiojo²⁴, nedera žiūrėti į tai, ko neleidžiama trokšti, – ir atgailos.

Jūs man pasakysite, kad visa tai apibendrina krikščioniškas gyvenimas. Iš tikrųjų negalima atsieti tyrumo, kuris yra meilė, nuo mūsų tikėjimo esmės, kuri taip pat yra meilė, nepaliaujamos meilės Dievui srautas, – Dievui, kuris mus sukūrė, atpirko ir nuolatos ima mus už rankos, net jei daugybę kartų to nepastebime. Jis mūsų neužmiršta. Sionas sako: Viešpats paliko mane, užmiršo mane Dievas. Ar gali moteris užmiršti savo mažylį, būti nešvelni savo įsčių sūnui? Net jeigu ji ir užmirštų, aš tavęs niekada neužmiršiu.²⁵ Ar šie žodžiai neteikia jums džiaugsmo?

Pirmiausia papasakokite tai, ką norėtumėte nuslėpti. Šalin nebylųjį demoną! Iš visai mažos problemos, ją svarstydami, padarote tarsi didžiulį sniego kamuolį ir jame užsisklendžiate. Kodėl? Atverkite savo sielą! Aš jums pažadu laimę, kurią teikia ištikimybė krikščioniškajam keliui, jei tikrai esate nuoširdūs. Paprastumas, nuoširdumas – tai būtiniausios savybės; turime visiškai atverti savo sielą, leisti, kad į ją įsismelktų Dievo saulė ir Meilės šviesa.

Ne visada reikia įtartinų paskatų, kad taptumėte nenuoširdūs, kartais užtenka vieno sąžinės paklydimo. Kai kurie žmonės taip išsiugdė, tikriau sakant, taip iškreipė savo sąžinę, kad uždarumas, nuoširdumo stoka jiems atrodo esą derami dalykai: jų manymu, tylėti yra gerai. Taip atsitinka net ir puikiai išugdytoms sieloms, toms, kurios pažįsta Dievą. Galbūt esama ir kitų priežasčių. Bet jie klysta. Nuoširdumas visada yra būtinai reikalingas, pasiteisinimai yra beverčiai, nors ir atrodo teisingi.

Baikime šį pokalbį, jo metu meldėme Tėvą, kad suteiktų mums malonę gyventi šiuo džiaugsmingu teigimu – krikščioniška skaistybės dorybe.

Maldaujame skaisčiausiosios Šventosios Marijos užtarimo. Kreipiamės į Ją, nekaltai pradėtąją – tota pulchra! – pagalbos. Žmonėms, kuriems kasdienėje nerimo kupinoje kovoje sunku būti nuolankiems, tyriems, nuoširdiems, džiaugsmingiems ir dosniems, aš jau seniai patariu: Tau atrodo, jog sukilo visos tavo gyvenimo nuodėmės. Neprarask vilties. Šaukis savo Motinos, Šventosios Marijos, pasitikėk ir atsiduok jai kaip vaikas. Ji suteiks ramybę tavo sielai.²⁷