Punktų sąrašas

Žmogiškosios dorybės

Ir tokiam pasaulietiškam mentalitetui, ir kitoms mąstymo formoms, kurias galėtume pavadinti pietistinėmis, krikščionis nesuvokiamas kaip vientisas žmogus. Pasak atstovaujančių pirmiesiems, Evangelijos reikalavimai užgniaužia žmogiškąsias galimybes; pasak antrųjų, puolusi prigimtis kelia pavojų tikėjimo grynumui. Rezultatas yra toks pat: nesuvokiama Kristaus Įsikūnijimo prasmė, nežinoma, kad Žodis tapo kūnu, žmogumi, ir gyveno tarp mūsų⁶.

Mano, žmogaus, krikščionio ir kunigo, patirtis sako ką kita: nėra tokios širdies, kurioje, kad ir kaip ji būtų nugrimzdusi į nuodėmes, it žarija pelenuose nerusentų kilnumo kibirkštėlė. Kai aš belsdavausi į tas širdis Kristaus žodžiu, jos visuomet atsiliepdavo.

Šiame pasaulyje daug žmonių nebendrauja su Dievu. Galbūt jie niekada nėra girdėję dieviškojo žodžio arba jį yra pamiršę. Tačiau tai nuoširdūs, sąžiningi, mokantys užjausti ir garbingi žmonės. Drįstu tvirtinti, kad tas, kuriame glūdi tokios patrauklios savybės, gali būti dosnus Dievui, nes žmogiškosios dorybės yra dieviškųjų dorybių pagrindas.

Žmogiškosios ir dieviškosios dorybės

Kai siela stengiasi puoselėti žmogiškąsias dorybes, ji jau yra labai arti Kristaus. Krikščionis suvokia, kad dieviškosios dorybės – tikėjimas, viltis ir meilė – kaip ir visos kitos dorybės, atnešančios Dievo malonę, skatina jį niekada neapleisti tų savybių, kurios yra bendros daugybei žmonių.

Žmogiškosios dorybės – pabrėžiu – yra dieviškųjų dorybių pagrindas; jos savo ruožtu skatina elgtis sąžiningai. Tačiau vien noro puoselėti šias dorybes neužtenka: reikia išmokti jas įgyvendinti. Discite benefacere²³, mokykitės daryti gera. Reikia nuolat kartoti tokius veiksmus – būti nuoširdiems, teisingiems, ramiems, kantriems, nes darbai atskleidžia meilę ir Dievą reikia mylėti ne tik žodžiais, bet ir darbu, ir tiesa²⁴.