Punktų sąrašas

Jei taip gyvensime, skleisime ramybę pasaulyje; mokėsime tarnavimą Viešpačiui padaryti malonų, nes Dievas myli linksmą davėją²⁹. Krikščionis visuomenėje yra toks pat, kaip ir kiti žmonės; tačiau iš jo širdies liejasi džiaugsmas, nes, malonės padedamas, jis siekia įgyvendinti Dievo Tėvo valią. Ir nesijaučia nei auka, nei neįvertintas, nei suvaržytas. Eina iškėlęs galvą, nes jis yra žmogus ir Dievo vaikas.

Mūsų tikėjimas išryškina dorybes, kurių niekas neturėtų pamiršti. Niekas nėra žmoniškesnis už krikščionį. Todėl tas, kuris seka Kristumi, gali – ne tik dėl savo asmeninių sugebėjimų, bet ir padedant Viešpaties malonei – atskleisti aplinkiniams tai, ką šie kartais nujaučia, bet nepajėgia suvokti: kad tikroji laimė, tikrasis tarnavimas artimui eina tik per mūsų Atpirkėjo, perfectus Deus, perfectus homo, Širdį.

Kreipkimės į Mariją, mūsų Motiną, tobuliausią Dievo sukurtą būtybę. Melskime, kad ji padėtų mums tapti gerais žmonėmis; kad žmogiškosios dorybės, susipynusios su malonės gyvenimu, taptų geriausia pagalba tiems, kurie kartu su mumis pasaulyje dirba visų ramybei ir laimei.

Dabar pamąstykime apie Palaimintąją Jo Motiną, kuri yra ir mūsų Motina. Ji meldžiasi Kalvarijoje, prie kryžiaus. Tai nuolatinė Marijos būsena. Ji melsdavosi visą laiką – ir atlikdama savo pareigas, ir triūsdama namie. Pasinėrusi į kasdienius rūpesčius, ji galvodavo apie Dievą. Kristus, perfectus Deus, perfectus homo⁸, norėjo, kad Jo Motina, nuostabiausia iš kūrinių, pilna malonių, sustiprintų mūsų troškimą – visuomet kreipti savo žvilgsnį dieviškosios meilės link. Prisiminkite Apreiškimo sceną: Arkangelas ką tik paskelbė žinią – pranešė, kad Ji taps Dievo Motina; jis randa Ją besimeldžiančią. Marija nepaprastai susikaupusi išklauso šv. Gabrieliaus pasveikinimą: Sveika, malonėmis apdovanotoji! Viešpats su tavimi!⁹ Po kelių dienų jos džiaugsmas ištrykšta Magnificat; ši Marijos giesmė, kurią Šventoji Dvasia mums davė per ištikimąjį šv. Luką, yra įprastinio Švenčiausiosios Mergelės ir Dievo bendravimo vaisius.

Mūsų Motina ilgai mąstė apie Gelbėtojo laukusiųjų šventų Senojo Testamento vyrų ir moterų žodžius bei įvykius, kuriuose jie dalyvavo. Ji žavėjosi daugybe nuostabių dalykų, begaliniu Dievo gailestingumu savo tautai, kuri dažnai būdavo nedėkinga. Mąstant apie nuolat patiriamą dieviškąjį švelnumą, iš nekaltos jos širdies ištrykšta žodžiai: Mano siela šlovina Viešpatį, mano dvasia džiaugiasi Dievu, savo Gelbėtoju, nes Jis pažvelgė į nuolankią savo tarnaitęi.¹⁰ Šios gerosios Motinos sūnūs – pirmieji krikščionys – viso to išmoko iš jos; mes taip pat galime ir turime to iš jos išmokti.

Tikėjimo, Vilties ir meilės Mokytoja

Marija savo meile prisidėjo prie to, kad Bažnyčioje gimtų tikinčiųjų. Jie yra nariai Galvos [Kristaus], kurios tikroji, kūniškoji motina Ji yra¹⁵. Ji moko kaip Motina, ir kaip Motinos Jos pamokos tylios. Reikia turėti jautrią sielą, kad suprastume, ką Ji mums rodo veikiau savo darbais negu pažadais.

Tikėjimo mokytoja. Laiminga įtikėjusi¹⁶, – šitaip Ją pasveikino pusseserė Elzbieta, kai mūsų Motina nuėjo į kaimelį kalnuose jos aplankyti. Marijos tikėjimo išpažinimas buvo nuostabus: Štai aš Viešpaties tarnaitė, tebūna man, kaip tu pasakei¹⁷. Gimus Sūnui, Ji regi Dievo didybę žemėje: gieda angelų choras, ir piemenys, ir šios žemės galingieji ateina pasveikinti Kūdikėlio. Bet netrukus Šventoji Šeima turi bėgti į Egiptą, kad išvengtų nusikalstamų Erodo kėslų. Paskui stoja tyla: trisdešimt ilgų paprasto gyvenimo metų, tokių pat kaip ir daugelio šeimų mažame Galilėjos kaime.

Šventoji Evangelija padeda mums suprasti mūsų Motinos pavyzdį: Marija dėmėjosi visus šiuos dalykus ir svarstė juos savo širdyje¹⁸. Stenkimės daryti taip kaip Ji – nuoširdžiai kalbėkimės su Viešpačiu apie viską, kas mums nutinka, net apie menkiausius įvykius. Neužmirškime, jog turime juos pasverti, įvertinti, pažvelgti į juos tikėjimo akimis, kad atrastume Dievo Valią.

Jei mūsų tikėjimas silpnas, šaukimės Marijos. Šv. Jonas pasakoja, kad išvydę Kanos vestuvių stebuklą, kurį Jėzus padarė prašomas savo Motinos, mokiniai įtikėjo Jį¹⁹. Mūsų Motina visada užtaria mus prieš savo Sūnų prašydama, jog mus išklausytų ir mums pasirodytų, kad mes galėtume išpažinti: Tu esi Dievo Sūnus.

Vilties mokytoja. Marija skelbia, kad Ją palaiminta<...>vadins visos kartos²⁰. Kuo buvo pagrįsta ši viltis žmogiškuoju požiūriu? Kas Ji buvo to meto žmonėms? Garsiosios Senojo Testamento didvyrės – Judita, Estera, Debora – jau žemėje buvo pelniusios šlovę, žmonės jas garbino ir aukštino. Marijos, kaip ir Jos Sūnaus, sostas – Kryžius. Visą likusį gyvenimą, kol bus paimta į dangų su kūnu ir siela, Jos tylus buvimas mus jaudins. Šv. Lukas, kuris gerai pažino Mariją, sako, jog Ji būdavo su pirmaisiais mokiniais, meldėsi drauge su jais. Toji, kurią amžinai garbins kūriniai, šitaip baigė savo žemiškąsias dienas.

Kokia priešingybė Dievo Motinos vilčiai mūsų nekantrumas! Mes dažnai reikalaujame iš Dievo, kad Jis tuoj pat atlygintų už tą truputį gero, kurį esame padarę. Vos susidūrę su pirmąja kliūtimi, puolame skųstis. Dažnai nemokame puoselėti vilties, nes mums stinga tikėjimo: Laiminga įtikėjusi, jog išsipildys, kas Viešpaties jai pasakyta!²¹

Meilės mokytoja. Prisiminkime Jėzaus paaukojimo šventykloje sceną. Senasis Simeonas tarė motinai Marijai: „Štai šis skirtas daugelio Izraelyje nupuolimui ir atsikėlimui. Jis bus prieštaravimo ženklas, – ir tavo pačios sielą pervers kalavijas,– kad būtų atskleistos daugelio širdžių mintys“²². Marijos meilė žmonijai tokia didelė, kad per Ją išsipildo Kristaus žodžiai: Nėra didesnės meilės, kaip gyvybę už draugus atiduoti²³.

Popiežiai ne veltui vadino Mariją Atpirkimo bendrininke: Ji kentėjo ir vos nenumirė drauge su kenčiančiu ir mirštančiu Sūnumi; kad žmonija būtų išgelbėta, Ji atsisakė motiniškų teisių į Sūnų, Jį paaukodama tiek, kiek nuo jos priklausė, kad numaldytų Dievo rūstybę, taigi pagrįstai galima sakyti, jog Ji atpirko žmonių giminę kartu su Kristumi.²⁴ Šitaip geriau suprantame mūsų Viešpaties Kančią, kurią visada turėsime dažnai apmąstyti: stabat autem iuxta crucem Iesu mater eius²⁵, – prie Jėzaus kryžiaus stovėjo Jo Motina.

Tikriausiai esate matę, kaip kai kurios motinos, apakintos pagrįsto išdidumo, skuba atsistoti šalia sūnų, kai jie švenčia pergalę, yra viešai pagerbiami. Kitos, priešingai, netgi tokiomis valandėlėmis stovi atokiai ir myli tylomis. Marija buvo iš tų, ir Jėzus tai žinojo.

Tačiau, vykstant Kryžiaus Aukos papiktinimui, Šventoji Marija buvo ten, kupina liūdesio, ir girdėjo, kaip praeiviai užgauliojo Jėzų, kraipydami galvas ir sakydami: „Še tau, kuris sugriauni šventyklą ir per tris dienas atstatai; gelbėkis pats! Jei esi Dievo Sūnus, nuženk nuo kryžiaus!“²⁶ Dievo Motina klausėsi Sūnaus žodžių ir vienijosi su Jo kančia: „Mano Dieve, mano Dieve, kodėl mane apleidai?!“²⁷ Ką Ji galėjo padaryti? Susilieti su atperkamąja Sūnaus meile, aukoti Tėvui beribį skausmą, kuris lyg aštrus kalavijas pervėrė Jos tyrą Sielą.

Jėzus vėl jaučiasi paguostas ir sustiprintas santūraus mylinčios Motinos buvimo šalia. Marija nerauda, nesiblaško. Stabat: Ji stovi greta Sūnaus. Pažvelgęs į Ją, Jėzus nukreipia akis į Joną ir sako: „Moterie, štai tavo sūnus!“ Paskui tarė mokiniui: „Štai tavo motina!“²⁸ Per Joną Kristus paveda Motinai visus žmones, ypač savo mokinius, – tuos, kurie turėjo įtikėti Jėzumi.

Felix culpa²⁹, gieda Bažnyčia, laiminga kaltė, nes ji davė mums tokį didį Atpirkėją. Laiminga kaltė, galime ir mes pridurti, nes per ją gavome Motiną – Šventąją Mariją. Dabar jau esame saugūs: dėl nieko nereikia baimintis, nes Dievo Motina, vainikuota dangaus ir žemės Karaliene, yra visagalė mūsų užtarėja prieš Dievą. Jėzus nieko negali atsakyti nei Marijai nei mums, Jo Motinos vaikams.