Punktų sąrašas
Jau prieš daugelį metų su tvirtu, su diena iš dienos stiprėjančiu įsitikinimu rašiau: Visko lauk iš Jėzaus: tu nieko neturi; tu nieko nevertas; tu nieko negali. Tai Jis veiks, jei tu atiduosi save Jam1. Laikas ėjo, o mano įsitikinimas darėsi vis tvirtesnis ir gilesnis. Mačiau, kaip daugelyje sielų Dievo viltis įžiebė nuostabius meilės židinius, suliepsnojusius ugnimi, kuri verčia smarkiau plakti širdį, saugo ją nuo nusivylimo ir liūdesio, nors kelyje tenka kentėti, kartais netgi labai skaudžiai.
Susijaudinau, skaitydamas šv. Mišių skaitinius, įsivaizduoju, kad ir jums taip yra atsitikę. Supratau, jog apaštalo žodžiais Dievas mums padeda apmąstyti glaudžią trijų dieviškųjų dorybių jungtį – tai pagrindas, ant kurio audžiamas tikrasis krikščionio vyro, krikščionės moters gyvenimas.
Dar kartą paklausykite šv. Pauliaus: Taigi, nuteisinti tikėjimu, gyvename taikoje su Dievu per mūsų Viešpatį Jėzų Kristų, per kurį tikėjimu pasiekiame tą malonę, kurioje stovime ir didžiuojamės Dievo šlovės viltimi. Ir ne vien tuo. Mes taip pat didžiuojamės sielvartais, žinodami, kad sielvartas gimdo ištvermę, ištvermė – išbandytą dorybę, išbandyta dorybė – viltį. O viltis neapgauna, nes Dievo meilė išlieta mūsų širdyse Šventosios Dvasios, kuri mums duota.2
Žvilgsnis į dangų
Puoselėkime viltį. Taip stiprės ir mūsų tikėjimas, kuris laiduoja mums tai, ko viliamės, įrodo tikrovę, kurios nematome30. Norint stiprinti šią dorybę, reikia melsti Viešpatį, kad padidintų mumyse savo meilę, nes visiškai pasikliaujame tik tuo, ką visa esybe mylime. Verta mylėti Viešpatį. Jūs, kaip ir aš, esate patyrę, kad įsimylėjęs, atiduoda save pasitikėdamas, jausdamas nuostabų supratimą, kai širdys plaka vienintele ir ta pačia meile. O kokia bus Dievo Meilė? Ar nežinote, kad Kristus mirė už kiekvieną iš mūsų? Taip, už mūsų varganą ir menką širdį buvo atiduota Jėzaus Atpirkimo auka.
Viešpats dažnai kalba apie atpildą, kurį pelnė mums savo Mirtimi ir Prisikėlimu. „Einu jums vietos paruošti“? Kai nuėjęs paruošiu, vėl sugrįšiu ir jus pas save pasiimsiu, kad jūs būtumėte ten, kur ir aš31. Dangus yra mūsų kelio žemėje tikslas. Jėzus Kristus ten nužengė pirma mūsų ir kartu su Švenčiausiąja Mergele, šv. Juozapu, kurį aš taip garbinu, su angelais ir šventaisiais ir laukia mūsų ateinant.
Visada, netgi apaštalų laikais, buvo eretikų, bandančių sunaikinti krikščionių viltį. Skelbiama apie Kristų, kad jis buvo prikeltas iš numirusių, tad kaipgi kai kurie jūsų sako, jog nesą mirusiųjų prisikėlimo?! Jeigu nėra mirusiųjų prisikėlimo, tai ir Kristus nebuvo prikeltas. O jei Kristus nebuvo prikeltas, tai tuščias mūsų skelbimas ir tuščias jūsų tikėjimas…32 Dieviškoji mūsų kelio esmė – Jėzus, kelias, tiesa ir gyvenimas33 – yra tvirtas užstatas, kad Jis veda į amžinąją laimę, jei nesitraukiame nuo Jo.
Kaip busnuostabu, kai mūsų Tėvas mums tars: „Gerai, šaunusis ir ištikimasis tarne! Kadangi buvai ištikimas mažuose dalykuose, aš tau pavesiu didelius. Eikš į savo šeimininko džiaugsmą!“34 Gyventi viltimi! Štai kontempliatyvios sielos stebuklas. Mes pilni Tikėjimo, Vilties, Meilės; o viltis mus daro galingus. Prisimenate šv. Joną? Ir jums, jaunuoliai, tai parašiau: jūs tvirti ir laikosi jumyse Dievo žodis, ir jūs nugalėjote piktąjį35. Dievas mus skubina amžinosios Bažnyčios ir visos žmonijos jaunystės labui. Taip kaip karalius Medas paversdavo auksu viską, ką paliesdavo, jūs galite paversti dievišku visa, kas žmogiška.
Niekada nepamirškite – po mirties Meilė ateis jūsų pasitikti. Ir Dievo Meilėje jūs, beje, rasite visas kilnias meiles, kokias esate patyrę žemėje. Viešpaties taip duota, kad šį trumpą tarpsnį, kaip mūsų egzistencija, pragyventume dirbdami ir kaip Jo Viengimis Sūnus darydami gera36. Turime būti budrūs, įsiklausyti į kvietimus, kuriuos šv. Ignacas Antiochietis buvo pajutęs sieloje artėjant jo kankinystės valandai: ateik pas Tėvą37, grįžk pas savo Tėvą, Jis tavęs nekantriai laukia.
Prašykime Švč. Mergelę Mariją, Spes Nostra, uždegti mus šventu troškimu, kad visi drauge gyventume Tėvo namuose. Niekas nesudrums mums ramybės, jei stengsimės stiprinti savo širdyje tikrosios Tėvynės troškimą: Viešpats mums vadovaus savo malone; ir, palankiam vėjui pučiant, stums mūsų valtį į šviesų krantą.
Štai kodėl aš jums kartoju su šv. Pauliumi: Jei kalbėčiau žmonių ir angelų kalbomis, bet neturėčiau meilės, aš tebūčiau žvangantis varis ir skambantys cimbolai. Ir jei turėčiau pranašystės dovaną ir pažinčiau visas paslaptis ir visą mokslą; jei turėčiau visą tikėjimą, kad galėčiau net kalnus kilnoti, tačiau neturėčiau meilės, aš būčiau niekas. Ir jei išdalyčiau vargšams visa, ką turiu, jeigu atiduočiau savo kūną sudeginti, bet neturėčiau meilės, – nieko nelaimėčiau30.
Žinoma, yra tokių, kurie, kaip ir Kristaus mokiniai, mūsų Viešpačiui paskelbus Kūno ir Kraujo sakramentą, į šiuos apaštalo žodžius atsakytų: Kieti Jo žodžiai, kas gali jų klausytis!31 Taip, Jo žodžiai kieti. Nes meilė, apie kurią kalba apaštalas, ne filantropija, humaniškumas ar užuojauta kito kančiai; ji reikalauja teologinės Dievo meilės dorybės ir meilės kitiems dėl Dievo. Todėl meilė niekada nesibaigia. Išnyks pranašystės, paliaus kalbos, baigsis pažinimas. Mūsų pažinimas dalinis ir mūsų pranašystės dalinės <…> Taigi dabar pasilieka tikėjimas, viltis ir meilė – šis trejetas, bet didžiausia jame yra meilė32.
Švenčiausioji Trejybė
Pradėjome melstis kalbėdami nuoširdžias, paprastas maldas, išmoktas vaikystėje, ir norėtume niekada jų nepamiršti. Malda, gimusi iš vaikiško naivumo, dabar rami ir stipri liejasi plačia vaga, nes auga draugystė su Tuo, kuris sakė: Aš esu kelias28. Jei taip mylime Kristų, jei su dieviška drąsa slepiamės žaizdoje, kurią ietis atvėrė Jo šone, išsipildys Mokytojo pažadas: Jei kas mane myli, laikysis mano žodžio, ir mano Tėvas jį mylės; mes pas jį ateisime ir apsigyvensime.29
Taigi mūsų širdis turi skirti ir garbinti kiekvieną dieviškąjį Asmenį. Taip siela atranda antgamtinį gyvenimą, kaip kad Dievo sukurta būtybė pamažu atranda pasaulį. Bendraudama su Tėvu, Sūnumi ir Šventąja Dvasia, siela atsiveria Dvasios gaivintojos veikimui, Dvasios, kuri mums dovanoja save, nors ir nesame nusipelnę, – tai antgamtinės dovanos ir dorybės!
Consideraciones espirituales, Cuenca 1934, p. 67.
Rom 5, 1–5.
Hbr 11, 1.
Jn 14, 2–3.
1 Kor 15, 12–14.
Žr. Jn 14, 6.
Mt 25, 21.
1 Jn 2, 14.
Apd 10, 38.
Šv. Ignacas Antiochietis, Epistola ad Romanos, 7, 2 (PG 5, 694).
Dokumentas atspausdintas https://escriva.org/lt/book-subject/amigos-de-dios/74670/ (2025-10-29)