Punktų sąrašas

Elgtis teisingai

Jeigu kiekvienai gyvenimo akimirkai nepasisemiam išminties iš Evangelijos, vadinasi, dar nepakankamai ją apmąstėme. Daugelis jūsų jauni, o kai kurie jau brandaus amžiaus. Tačiau visi jūs norite, mes visi norime, kitaip dabar čia nebūtume – duoti gerų vaisių. Stengiamės, kad mūsų elgesys būtų grindžiamas pasiaukojimo dvasia, trokštame į apyvartą leisti talentą, kurį Viešpats mums patikėjo, nes juntame dangišką meilę sieloms. Tačiau, nors ir pilni geros valios, gal ne sykį pakliūvame į kieno nors paspęstas žabangas, – tų ex pharisaeis et herodianis¹¹, kurie, būdami krikščionys, turėtų vienaip ar kitaip ginti Dievo teises, tačiau, priešingai, stoję blogio jėgų pusėn ir su jomis sutapę, klastingai kenkia tikėjimo broliams, neduoda ramybės kitiems to paties Atpirkėjo tarnams.

Būkite išmintingi ir visada elkitės paprastai, nes paprastumas yra Dievo vaiko dorybė. Kalbėkite ir elkitės natūraliai. Įsigilinkite į problemas; nebūkite paviršutiniški. Iš anksto galime numatyti, jog bus nemalonumų mums ir kitiems, jei iš tikrųjų norėsim šventai ir garbingai vykdyti savo krikščioniškas pareigas.

Teisingumas ir laisvės bei tiesos meilė

Nuo pat vaikystės – kaip sakoma Šventajame Rašte, nuo tada, kai turiu ausis ir galiu jomis girdėti²⁹, – esu girdėjęs daugybę ginčų dėl socialinio klausimo. Ir natūralu, nes tai labai sena tema. Socialinės problemos tikriausiai iškilo tada, kai žmonės ėmė burtis ir labiau išryškėjo amžiaus, proto, darbinių gebėjimų, interesų bei asmenybių skirtumai.

Nežinau, ar visuomenės pasiskirstymas į klases yra neišvengiamas; kad ir kaip ten būtų, apie tai kalbėti – ne mano darbas, tuo labiau čia, šioje koplytėlėje, kur susirinkome kalbėtis apie Dievą (niekada nenorėčiau savo gyvenimo susieti su jokia kita tema) ir su Dievu.

Galite manyti ką tinkami apie visus tuos dalykus, kuriuos Apvaizda paliko laisvai ir teisingai vertinti žmonėms. Tačiau, kaip Kristaus kunigas, privalau pakilti kiek aukščiau, priminti jums, – kad niekada negalime išsižadėti teisingumo, o prireikus turime elgtis net herojiškai.

Mūsų pareiga ginti visų žmonių asmeninę laisvę, nes Kristus mus išvadavo, kad būtume laisvi³⁰; jei nevykdysime šios pareigos, kokią teisę turėsim reikalauti laisvės sau? Taip pat turime skleisti tiesą, nes veritas liberabit vos³¹, tiesa mus išlaisvina, o nežinojimas paverčia vergais. Turime ginti kiekvieno žmogaus teisę egzistuoti, teisę dirbti ir ilsėtis, turėti pakankamai būtiniausių dalykų, kad būtų galima oriai gyventi, sukurti šeimą, susilaukti vaikų santuokoje ir juos užauginti, ramiai išgyventi ligų ir senatvės metą, siekti kultūros, įstatymo leidžiamais tikslais burtis į asociacijas su kitais piliečiais, o svarbiausia – pažinti ir nevaržomai mylėti Dievą, nes švari sąžinė visur, kiekviename dalyke atras Kūrėjo pėdsaką.

Kaip tik todėl būtina nuolatos kartoti – ir čia aš nepolitikuoju, tik skelbiu Bažnyčios doktriną, – jog marksizmas yra nesuderinamas su Kristaus tikėjimu. Ar gali būti kas priešiškesnio tikėjimui už sistemą, kuri visokiais būdais siekia iš žmogaus sielos išrauti mylinčio Dievo buvimą? Šaukite kuo garsiau, kad jūsų balsas būtų aiškiai girdimas: mums visiškai nereikalingas marksizmas teisingumui įgyvendinti. Priešingai, ši didžiulė klaida, besiremianti grynai materialistiniais, ramybės ir taikos Dievą neigiančiais sprendimais, tik trukdo siekti laimės ir žmonių santarvės. Krikščionybėje randame tikrąją šviesą, kuri visados duoda atsakymą į visus iškilusius klausimus: užtat nuoširdžiai stenkitės būti tikrais katalikais, non verbo neque lingua, sed opere et veritate³², mylėkite ne žodžiu ar liežuviu, bet darbu ir tiesa. Nieko nesibaimindami kartokite tai kiekviena proga, o jei reikia, ir patys tų progų ieškokite.

Jau prieš daugelį metų su tvirtu, su diena iš dienos stiprėjančiu įsitikinimu rašiau: Visko lauk iš Jėzaus: tu nieko neturi; tu nieko nevertas; tu nieko negali. Tai Jis veiks, jei tu atiduosi save Jam¹. Laikas ėjo, o mano įsitikinimas darėsi vis tvirtesnis ir gilesnis. Mačiau, kaip daugelyje sielų Dievo viltis įžiebė nuostabius meilės židinius, suliepsnojusius ugnimi, kuri verčia smarkiau plakti širdį, saugo ją nuo nusivylimo ir liūdesio, nors kelyje tenka kentėti, kartais netgi labai skaudžiai.

Susijaudinau, skaitydamas šv. Mišių skaitinius, įsivaizduoju, kad ir jums taip yra atsitikę. Supratau, jog apaštalo žodžiais Dievas mums padeda apmąstyti glaudžią trijų dieviškųjų dorybių jungtį – tai pagrindas, ant kurio audžiamas tikrasis krikščionio vyro, krikščionės moters gyvenimas.

Dar kartą paklausykite šv. Pauliaus: Taigi, nuteisinti tikėjimu, gyvename taikoje su Dievu per mūsų Viešpatį Jėzų Kristų, per kurį tikėjimu pasiekiame tą malonę, kurioje stovime ir didžiuojamės Dievo šlovės viltimi. Ir ne vien tuo. Mes taip pat didžiuojamės sielvartais, žinodami, kad sielvartas gimdo ištvermę, ištvermė – išbandytą dorybę, išbandyta dorybė – viltį. O viltis neapgauna, nes Dievo meilė išlieta mūsų širdyse Šventosios Dvasios, kuri mums duota.²

Dievas nepailsta atleisti

Šventasis Raštas mus įspėja: net teisusis septynis kartus parpuola¹⁹. Kaskart, kai perskaitydavau šiuos žodžius, mano sielą smarkiaisukrėsdavo meilė ir skausmas. Viešpats šiuo dieviškuoju įspėjimu dar kartą eina link mūsų; byloja mums apie savo gailestingumą, švelnumą, savo beribį didžiadvasiškumą. Būkite tikri: Viešpačiui nepatinka mūsųsilpnybės, bet Jis mus pažįsta ir viliasi, kad būtent per šias silpnybes tapsime šventesni.

Virpulys iš meilės, – sakiau jums. Nuoširdžiai žvelgiu į savo gyvenimą ir matau esąs niekas, esąs nieko vertas, nieko neturintis, nieko negalintis. Dar daugiau: aš esu menkystė! Tačiau Jis yra viskas, ir kartu Jis yra mano, o aš esu Jo, nes Jis manęs neatstumia, Jis dėl manęs pasiaukojo. Ar regėjote didesnę meilę?

Ir sielvarto plūstelėjimas, nes, perkratydamas savo elgesį, suglumstu dėl gausybės apsileidimų. Užtenka ir kelių valandų, prabėgusių nuo mano pabudimo, kad išvysčiau, kaip smarkiai stinga meilės ir ištikimybės. Dėl tokio savo elgesio iš tikrųjų gailiuosi, bet neprarandu ramybės. Puolu prieš Dievą ir atvirai apsakau Jam savo būklę. Tuoj pajuntu Jo pagalbą – širdies gilumoje išgirstu Jį lėtai man kartojant: meus es tu²⁰. Aš žinojau, – ir žinau, koks tu esi. Kelkis ir eik!

Negali būti kitaip. Jei nuolatos būsime Viešpaties akivaizdoje, mūsų pasitikėjimas stiprės, nes suprasime, kad Jo Meilė ir kvietimas tebėra ir šiandien: Dievas nepailsta mūsų mylėti. Viltis mums įrodo, kad be Jo nepavyks atlikti nė menkiausios pareigos; ir kad su Juo, Jo malone, mūsų žaizdos užgis. Jis suteiks mums savo stiprybės, kad atlaikytume priešo puolimą, ir mes tapsime geresni. Žodžiu, suvokimas, jog esame nulipdyti iš paprastų paprasčiausio molio, turi mums padėti, ypač sustiprinti mūsų viltį, kreipiamą į Jėzų Kristų.