Punktų sąrašas

Krikščionio kelias

Koks skaidrus Kristaus mokymas! Kaip esame pratę, atsiverskime Naująjį Testamentą, šį kartą Evangelijos pagal Matą 11 skirsnį: mokykitės iš manęs, nes ašromus ir nuolankios širdies⁴. Ar tu suvoki šiuos žodžius? Mes turime mokytis iš Jo, iš Jėzaus, mūsų vienintelio pavyzdžio. Jei nori žengti į priekį neklupdamas ir neklaidžiodamas, turi eiti tik ten, kur Jis ėjo, savo koją statyti į Jo pėdą, įsiklausyti į nuolankią ir kantrią Jo Širdį, semtis iš Jo įsakymų ir meilės šaltinio. Trumpai tariant, turi sutapti su Jėzumi Kristumi, turi stengtis iš tiesų virsti kitu Kristumi tarp žmonių, savo brolių.

Kad niekas nebūtų suklaidintas, perskaitysime kitą šv. Mato citatą. 16 skirsnyje Viešpats dar aiškiau byloja: Jei kas nori eiti paskui mane, teišsižada pats savęs, tepasiima savo kryžių ir teseka manimi⁵. Dievo kelias yra atsižadėjimo, apsimarinimo, pasiaukojimo, bet ne liūdesio ar nusiminimo kelias.

Žvelk į Kristaus pavyzdį nuo Betliejaus lopšio iki Kryžiaus ant Kalvarijos kalno. Apmąstyk Jo pasiaukojimą, patirtus sunkumus: alkį, troškulį, nuovargį, kaitrą, piktus kitų poelgius, nesupratingumą, Jo ašaras…⁶ Ir Jo džiaugsmą dėl visos žmonijos išgelbėjimo. Norėčiau, kad dabar į savo galvą ir širdį įsidėtum – dažnai apmąstytum ir įgyvendintum – šiuos šv. Pauliaus žodžius, kuriais jis kvietė efeziečius nedvejojant sekti Viešpaties pėdomis: Būkite Dievo sekėjai, kaip jo mylimi vaikai, ir gyvenkite meile, kaip ir Kristus pamilo jus ir atidavė už mus save kaip atnašą ir kvapią auką Dievui⁷.

Jėzus pasiaukojo, tapo auka iš meilės. Ir tu, Kristaus mokiny, tu, Dievo mylimiausias sūnau; tu, kuris buvai atpirktas Kryžiumi; tu taip pat privalai būti pasirengęs išsižadėti savęs. Kad ir kokios aplinkybės susiklostytų, nei tu, nei aš, negalime elgtis savanaudiškai, miesčioniškai, gyventi ištaigiai, lengvabūdiškai… ir – tebus atleista man už atvirumą – kvailai! Jei sieki žmonių pagarbos, jei trokšti būti gerai vertinamas ar branginamas ir jei tau nereikia nieko daugiau, tik gyvenimo malonumų, – tu pasiklydai kelyje… Įeiti į šventųjų miestą, ilsėtis irviešpatauti per amžius kartu su Karaliumi gali tik sunkų, nelaimių kupiną kelią įveikusieji⁸.

Pasiryžk savo noru nešti kryžių. Kitaip tu tik sakysi, jog seki Kristumi, o tavo veiksmai šitai neigs; ir tau nepavyks nei artimai bendrauti su Mokytoju, nei iš tiesų Jį mylėti. Mes, krikščionys, turime žinoti: nesekame Viešpačiu, kai nemokame iš karto atsisakyti visų dalykų, į kuriuos pastūmėja įgeidžiai, tuštybė, savivalė, savanaudiškumas… Tenebūna nė vienos dienos, nepasūdytos apsimarinimo malone ir druska. Vyk šalin mintį, kad dėl to būsi nelaimingas. Menka toji laimė, jei nemoki nugalėti savęs, jei, užuot drąsiai paėmęs savo kryžių, leidiesi įveikiamas aistrų ir silpnybių.

Žvelgiant į tikslą

Aš primenu jums šias amžinąsias tiesas, nes noriu pakviesti rimtai panagrinėti priežastis, lemiančias jūsų elgesį, kad ištaisytumėt tai, kas taisytina, kiekvieną dalyką paversdami tarnavimu Dievui ir žmonėms, jūsų broliams. Viešpats praėjo pro pat mus, pažvelgė su meile ir pašaukė įšventąjį pašaukimą, ne atsižvelgdamas į mūsų darbus, bet savo laisvu nutarimu bei malone, kuri dovanota mums Kristuje Jėzuje prieš amžinuosius laikus¹⁴.

Gryninkite savo intenciją, viskuo rūpinkitės iš meilės Dievui, džiaugsmingai apkabindami kiekvienos dienos kryžių. Daugybę sykių tai esu kartojęs, nes manau, kad šios mintys turėtų būti įrėžtos krikščionių širdyse: kai prieštaravimus, fizinį ar dvasinį skausmą mes ne vien pakenčiame, bet, atvirkščiai, visa tai pasitinkame su meile, aukojame Dievui kaip atgailą ir už savo, ir už visų žmonių nuodėmes, – tokia kančia tikrai neslegia.

Nešame ne bet kokį kryžių, – Kristaus Kryžių, suvokdami ir guosdamiesi, kad Išganytojas ant savo pečių prisiima visą jo svorį. Mes bendradarbiaujame kaip Simonas Kirėnietis, kurį, grįžtantį iš darbo laukuose ir galvojantį apie pelnytą poilsį, privertė padėti Jėzui¹⁵. Savo noru būti Kristaus Kirėniečiu, petys į petį lydėti Jo kenčiantį išniekintą Žmogiškumą, – tai ne nelaimė mylinčiai sielai, tai rodo Dievo, kuris ją dėl šio pasirinkimo laimina, artumą.

Dažnai žmonės man sakydavo, jog nuostabą jiems kelia džiaugsmas, kurio – ačiū Dievui – kupini mano Opus Dei vaikai ir kuriuo užkrečia kitus. Kadangi tai akivaizdu, kaskart atsakau vis taip pat, nes nežinau, kaip kitaip paaiškinti: jie laimingi, nes nebijo nei gyvenimo, nei mirties, nesileidžia įbauginami negandų, nes stengiasi nuolatos gyventi pasiaukojimo dvasia ir, nepaisydami savo pačių menkumo bei silpnumo, yra pasirengę atsižadėti savęs, kad krikščioniškąjį kelią padarytų lengvesnį ir malonesnį kitiems.

Bet neužmirškite, jog būti su Jėzumi – patirti ir Jo Kryžiaus naštą. Kai visiškai pasitikime Dievu, Jis dažnai leidžia mums kęsti skausmą, vienatvę, vidinius prieštaravimus, šmeižtą, apkalbas, patyčias, leidžia, kad būtume vadinami bepročiais ir kad su mumis būtų elgiamasi kaip su kvailiais, nes nori mus padaryti pagal savo paveikslą ir panašumą.

Taigi atėjo metas su meile priimti pasyvų apsimarinimą, tuos išbandymus, kurie iškyla mums nesitikint, kartais tyliai, subtiliai, o kartais įžūliai ir begėdiškai. Kaip avys apmėtomos akmenimis, kurie turėtų būti svaidomi į vilkus, taip ir Kristų sekantis žmogus patiria savo kailiu, jog tie, kurie turėtų mylėti, žeidžia jį nepasitikėjimu ir priešiškumu, įtarumu ir neapykanta. Jie šnairuoja į jį, tarsi jis būtų melagis, nes netiki, kad galima artimai bendrauti su Dievu, turėti vidinį gyvenimą. Užtat jie malonūs ir pakantūs ateistams ir laisvamaniams, nors šie dažnai elgiasi akiplėšiškai ir įžūliai.

Gal Viešpats net gali leisti, kad Jo mokinys būtų puolamas įvairiais būdais, neteikiančiais garbės tam, kuris jų griebiasi, – šmeižtu, melaginga propaganda, skleidžiama viešosios informacijos, – juk ne visiems žmonėms duotas taktas ir saikas.

Nenuostabu, kad tie, kurie skleidžia ginčytiną teologiją ir stabdžių nepripažįstančią moralę, pagal savo įgeidžius praktikuoja abejotiną liturgiją, hipišką elgseną ir neatsakingą valdymo būdą, taigi nieko keisto, kad jie skatina pavydumą, įtarumą, apkalbas, užgaulioja ir visaip žemina tuos, kurie kalba tik apie Jėzų Kristų.

Taip Jėzus ugdo saviškių sielas, teikdamas jiems vidinę ramybę ir džiaugsmą, nes jie labai gerai žino, jog demonai iš šimto melagysčių negali sukurpti vienos tiesos, ir Jis diegia jiems įsitikinimą, jog tik tada jie bus laimingi, kai nuspręs atsisakyti patogumų.