Punktų sąrašas

Laisvė ir pasiaukojimas

Dievo meilė yra pavydi; Dievui nepatinka, kai pas jį ateinama su išlygomis; Jis nekantriai laukia akimirkos, kai visiškai pasiaukosime, kai mūsų širdyse nebebus tamsių užkaborių, kurių nepasiekiamalonės irantgamtinių dovanų džiaugsmas. Tačiau jūs galbūt suabejosite: ar atsakyti „taip“ šiai nedalomai Meilei nėra savo laisvės praradimas?

Aš linkiu jums ir sau, kad padedant Viešpačiui, kuris savo šviesa nutvieskia šią maldos valandėlę, jog ši tema būtų dar geriau išaiškinta. Visi esame patyrę, kad niekas negali tarnauti Kristui, mūsų Viešpačiui, nepatirdamas skausmo ir nuovargio. Neigti šią realybę – reiškia sakyti, kad nesutikai Dievo. Kęsdama šį skausmą, mylinti siela žino, jog tai laikina, ir netrukus patiria, kad jungas yra švelnus ir našta lengva²⁴, nes Jis neša ją ant savo pečių, kaip nešė Kryžių, kai nupelnė mums amžinąją palaimą. Tačiau yra tokių, kurie, bejėgiškai, niekingai, niūriai rėkaudami, maištauja prieš Kūrėją, aklai ir bergždžiai kartodami vis tą patį, – tai jiems skirti Psalmės žodžiai: veržkimės iš jų jungo grandinių ir nusikratykime jų pančių²⁵. Jie atsisako nešti sunkią kasdienę naštą herojiškai, be triukšmo ir aimanų. Jie nesupranta, kad dieviškoji Valia, net jei atrodo skausminga, reikli, ir yra tikroji laisvė, kurią teikia tik Dievas ir Jo sumanymai.

Pačios sielos laisvę paverčia barikadomis. Mano laisvė! Mano laisvė! Jos turi laisvę ir ja nesinaudoja; jos paverčia ją žemiškuoju stabu ir jį garbina, nes toks ribotas tėra jų suvokimas. Argi tai laisvė? Kokią naudą jie turi iš šio turto, jei neprisiima rimtų įsipareigojimų, nuo kurių priklauso visa jų egzistencija? Toks elgesys prieštarauja žmogaus orumui, kilnumui. Toks žmogus neturi tikslo, neranda kryptingo kelio, kuris teikia prasmę mūsų žingsniams žemėje. Ir kaip tik tokios sielos – jūs irgi tokių pažinote, – paskui susivilios paika tuštybe, egoistiniu išpuikimu, gašlumu.

Jų laisvė nevaisinga arba veda menkus vaisius. Tie, kurie laisva valia nepasirenka teisingų elgesio kriterijų, anksčiau ar vėliau leisis kitų valdomi, gyvens tingėdami kaip parazitai, priklausomi nuo kitų sprendimų. Jie bus visų vėjų blaškomi, ir visada kiti viską spręs už juos. Jie – lyg bevandeniai debesys, vaikomi vėjų, tartum bevaisiai medžiai rudenį, du kartus mirę ir išrauti²⁶, net jeigu dangstosi nuolatiniu plepėjimu ar kitomis savigynos priemonėmis, kuriomis stengiasi nuslėpti savo charakterio trūkumus, drąsos ir garbingumo stygių.

Jie atkakliai kartoja: niekas manęs nevaržo! Niekas? Deja, viskas varžo šią tariamą laisvę, kuri neatsakinga už savo laisvų poelgių padarinius. Ten, kur trūksta Dievo meilės, nėra asmeninės ir atsakingos laisvės; tariama laisvė yra tik prievarta. Negalėjimas apsispręsti, neryžtingumas yra lyg kokia medžiaga, kurią aplinkybės modeliuoja savaip. Ją gali formuoti, kas tik nori: ir aistros, ir nuodėmių pažeistos prigimties blogiausi polinkiai.

Prisiminkite palyginimą apie talentus. Tarnas, kuris gavo vieną talentą, galėjo, kaip ir jo draugai, panaudodamas savo sugebėjimus, iš jo gauti pelno. Ir ką jis nusprendžia? Baimė prarasti savo talentą jį verčia abejoti. Gerai. O kas toliau? Jis jį užkasa!²⁷ Ir šis turtas neduoda vaisių.

Nepamirškime šio pasakojimo apie liguistą baimę garbingai gauti naudos iš savo gebėjimo dirbti, savo nuovokumo, savo valios – visų žmogiškųjų savybių. Aš talentą užkasu, rodos, tvirtina šis vargšas, ir mano laisvė yra išgelbėta! Ne. Jo laisvė nuvyto dėl kažko labai konkretaus, dėl nykiausios ir nevaisingiausios sausros. Ji pasirinko, nes turėjo taip padaryti, bet pasirinko blogai.

Nėra nieko klaidingesnio, kaip laisvę priešpastatyti pasiaukojimui, nes pasiaukojimas yra laisvės padarinys. Pagalvokite: motina aukojasi savo vaikams, nes ji pasirinko tokią dalią; ir nuo meilės priklausys jos laisvės išraiška. Kuo ši meilė didesnė, tuo laisvė bus vaisingesnė; jos vaikų laimė gimsta iš šios palaimintos laisvės, kuri išreiškiama pasiaukojant ir iš pasiaukojimo kilo, o tai iryra laisvė.

Bet jūs manęs paklausite, ar pasiekę tai, ką mylime visa siela, mes daugiau neieškosime? Ar laisvė bus užgesusi? Patikėkite, tada ji bus veiklesnė nei bet kada, nes meilė nesitenkina kasdienybe, ji nesuderinama ir su nuoboduliu ar apatija. Mylėti – tai kasdien vėl pradėti tarnauti meilės darbais.

Pabrėžiu, ir norėčiau tai įrėžti kiekvieno jūsų sąmonėje: laisvė ir pasiaukojimas neprieštarauja vienas kitam; jie vienas kitą papildo. Laisvė aukojama tik iš meilės; kitokio savęs išsižadėjimo nesuvokiu. Tai nėra geriau ar blogiau pavykęs žodžių žaismas. Kai laisva valia aukojamės, kiekvieną tarnavimo akimirką laisvė atnaujina meilę. Taigi atsinaujinti reiškia nuolat būti jaunam, kilniam, gebančiam turėti aukštų idealų ir mokančiam aukotis. Prisimenu džiaugsmą, kurį patyriau sužinojęs, kad portugališkai jaunimas – „os novos“²⁸. Iš tiesų jis toks ir yra. Primenu jums tai, nes už mano pečių jau gerokai metų. Todėl, kai altoriaus papėdėje meldžiuosisavo didžio džiaugsmo Dievui²⁹, jaučiuosi labai jaunas ir žinau, kad niekada nesugebėčiau savęs laikyti senu. Jei esu ištikimas savo Dievui, Meilė mane nuolat gaivins: mano jaunystė vėl atsinaujins, lyg būčiau erelis³⁰.

Iš meilės laisvei mes prisirišame. Tik iš puikybės šie ryšiai darosi sunkūs it grandinės. Tikras nuolankumas, kurio mus moko Tas, kuris yra švelnios ir nuolankios širdies, mums rodo, kad jo jungas yra švelnus ir jo našta lengva³¹: jungas – tai laisvė, jungas – tai meilė, jungas – tai vienybė, jungas – tai gyvenimas, kurį Jis mums atpirko ant Kryžiaus.

Atsakomybė prieš Dievą

Pradžioje Dievas sukūrė žmogų, ir suteikė jam laisvą valią (Sir 15,14). Taigi žmogus nebūtų tuo, kuo yra, jei jis neturėtų laisvo pasirinkimo⁴². Mes esame atsakingi prieš Dievą už visus veiksmus, kuriuos laisvai atliekame. Niekur nepasislėpsi. Žmogus stovi prieš Dievą, ir turi apsispręsti, ar gyvens kaip Jo draugas, ar kaip priešas. Taip prasideda vidinės kovos kelias, kuris tęsiasi visą gyvenimą, nes tol, kol trunka kelionė žemėje, niekas nepasiekia savo laisvės pilnatvės.

Be to, krikščioniškasis tikėjimas mus skatina kovoti dėl kitų laisvės, pirmiausia grumtis su kiekviena apgaulinga prievarta skleidžiant tikėjimą. Jei mus reikia tempti prieKristaus, mes tikime nenoromis; tada naudojama prievarta, o ne laisvė. Galima nenoromis įeiti į bažnyčią, galima nenoromis prisiartinti prie altoriaus, galima nenoromis priimti Sakramentus. Bet tikėti gali tik tas, kuris nori⁴³. Aišku, kad pasiekus proto brandos, reikalinga asmeninė laisvė įžengti į Bažnyčią ir atsiliepti į nuolatinius Viešpaties mums siunčiamus kvietimus.

Bartimiejaus tikėjimas

O šį kartą šv. Morkus pasakoja mums apie kito neregio išgijimą. Iškeliaujant jam su mokiniais ir gausinga minia iš Jericho, aklas elgeta Bartimiejus (Timiejaus sūnus) sėdėjo prie kelio¹⁰. Išgirdęs didelį triukšmą, kurį kėlė minia, neregys paklausė: Kas tai? Jam buvo atsakyta: tai Jėzus iš Nazareto. Tuomet jo siela užsiliepsnojo tokiu tikėjimu į Kristų, kad jis pradėjo šaukti: Dovydo Sūnau, Jėzau, pasigailėk manęs¹¹.

O štaitu, sustojęs tokio trumpo mūsų gyvenimo kelkrašty, – ar nenori taip pat šaukti? Tu, kuriam stinga šviesos, kuriam reikia daugiau malonių, idant ryžtumeisi siekti šventumo, – ar nejauti didžiulio noro maldauti: Jėzau, Dovydo Sūnau, pasigailėk manęs! Kokia nuostabi ši trumpa malda – dažnai ją kartokite!

Patariu jums: neskubėdami apmąstykite akimirkas prieš įvykstant stebuklui, kad įsisąmonintumėte šią tokią aiškią mintį – kaip skiriasi gailestingoji Jėzaus Širdis ir mūsų vargšės širdys! Toji mintis jums visada padės, ypač išmėginimo, pagundos valandą arba kai reikia didžiadvasiškumo atliekant kuklias kasdienio gyvenimo priedermes, ar tomis akimirkomis, kai reikia herojiškumo.

Daugelis jį draudė, kad nutiltų¹². Kaip ir tave, kai pajutai, jog Jėzus praėjo pro pat tave. Širdis ėmė smarkiau plakti, ir tu ėmei šaukti, apimtas vidinio nerimo. Tada tavo draugai, papročiai, patogus gyvenimas, aplinka, viskas tave stabdė: nutilk, nešauk. Kam šaukti Jėzų? Netrukdyk Jo!

Tačiau vargšas Bartimiejus jų neklausė. Priešingai, jis dar garsiau šaukė: Dovydo Sūnau, pasigailėk manęs! Viešpats, girdėjęs jį nuo pat pradžios, leido jam atkakliai melstis. Kaip ir tau. Jėzus išgirsta pirmąjį mūsų sielos šauksmą, bet laukia. Jis nori, kad būtume tvirtai įsitikinę, jog mums Jo reikia. Jis nori, kad mes Jo atkakliai maldautume, kaip tasai neregys prie kelio, vedančio iš Jericho. Sekime Juo. Net jei Dievas nesuteikia akimirksniu to, ko mes Jį prašome, net jei žmonės stengiasi atitraukti mus nuo maldos, nesiliaukime Jį prašyti¹³.